Jau daugiau nei 30 metų scenoje dainuojantis atlikėjas Arvydas Vilčinskas (66 m.) šiuo metu gyvena kiek toliau nuo viešumos. Nors anksčiau jo vardas daug dažniau šmėžuodavo žiniasklaidoje, jis toliau koncertuoja, tik apie asmeninį gyvenimą per daug neatvirauja: „Esu per daug nudegęs. Paskui kiti žmonės lenda į dūšią ir nurodinėja, kaip man reikia gyventi.“
Nors daugelis turbūt pagalvotų, kad pastaruoju metu A. Vilčinskas aktyviai nebekoncertuoja, jo vasara – gan užimta.
„Vasara prasidėjo gan aktyviai. Renginiai, koncertai, jubiliejai yra tas dalykas, kuriuo aš dabar daugiausia užsiimu. Privatūs renginiai yra uždari, beveik nereklamuojami, todėl gali susidaryti įspūdis, kad visai nebekoncertuoju. Žmonės manęs dažnai klausia, ar ar dar vis dainuoju. Koncertuosiu tol, kol sveikata leis“, – teigė vyras.
Nors A. Vilčinsko solinė karjera prasidėjo dar 1989-aisiais, su muzika savo gyvenimą jis pradėjo sieti žymiai anksčiau.
„Kai buvau vaikas, mane mama nuvedė į Kauno meno mokyklą, į stojamuosius. Paprašė padainuoti dainą, o kai ją užtraukiau, mane priėmė iškart“, – šyptelėjo vyras.
„Mano mama buvo labai muzikali, dėdė buvo Vilniaus konservatorijos (dabar – Muzikos ir teatro akademija) rektorius. Muzikinės šaknys atėjo ir iki manęs.
Muzikuoju nuo 6 metų, mokiausi groti violončele. Būdamas 2 ar 3 klasėje laimėjau respublikinį konkursą jaunųjų atlikėjų grupėje. Kadangi mane laikė gabiu, mokiausi Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje. Paskui iškilo „bitlų“ dainos, kurios man taip patiko, kad paimdavau violončelę kaip gitarą ir ja grodavau. Tokiu būdu ir išmokau groti gitara“, – dalinosi jis.
Dar būdamas devintokas, Arvydas su bendraminčiais įkūrė savo grupę ir nevengė užlipti ant scenos, grojo ir mokyklos šokiuose. Tiesa, kartais buvo galimybių pasirodyti ir kitokiai auditorijai.
„Kurį laiką naktiniame bare grojome su grupe, pakeisdavome kitą grupę, ten skleidėme savo muziką. Kai 1989-aisiais išleidau pirmąjį savo albumą, po dviejų dienų Lietuvos radijas jau grojo mano dainas.
Interneto tada nebuvo, tad žmonės pradėjo skambinti, klausinėti, kieno čia dainos ir taip prašyti manęs pakoncertuoti“, – teigė jis.
Jau jaunystėje vyras sulaukdavo tiek dėmesio, kad vos spėdavo suktis: „Sulaukdavau tiek užsakymų, kad 1989-aisias buvo 7 koncertai Kauno sporto halėje per 4 dienas, Vilniaus sporto halėje buvo 4 koncertai per dvi dienas.
Tai buvo tikrai geri stadionai, jau nekalbu apie mažesnius miestus – pavyzdžiui, kokiuose Mažeikiuose per 5 dienas turėjau 15 koncertų. Viskas taip ir prasidėjo.“
Emigracija ir darbas sunkvežimyje
Paskui Arvydas Vilčinskas 17 metų praleido emigracijoje JAV. Ten jis dirbo sunkvežimio vairuotoju. Visgi tikina, kad net ir tada nepamiršo muzikos, ją toliau kurdavo net ir prie automobilio vairo.
„Muzikos visai neapleidau ir emigracijoje. Paskui gyvendamas paklausiau savęs: ką aš tą sunkvežimį visą gyvenimą vairuosiu? Juk tai nėra įdomu.
Pagaliau parašiau keletą dainų, pradėjau režisuoti koncertus, suprogramavau apšvietimus. Teliko atvykti į Lietuvą. Dabar koncertai vyksta mažesnėje skalėje“, – pasakojo jis.
Gyvenimas Amerikoje patį Arvydą sustiprino. Bet kaip teigia jis, ten dirbant visada kažko trūko.
„Kai aš muzikuoju, visai nedirbu, o mėgaujuosi muzika. Tada galvojau: kas bus, tas bus. Tikėjausi bent 10 metų scenoje praleisti. Žinot, kaip sakoma, geriau 15 minučių skristi, nei visą gyvenimą šliaužti. Man ir Amerikoje nebuvo blogai – uždirbdavau tikrai nemažai, bet ten pinigai ant medžių neauga – dėl jų reikia dirbti sunkiai ir daug“, – neslėpė pašnekovas.
