Naujas paauglių „žaidimas“ kelia nerimą – plinta iššūkis iššokti prieš važiuojantį automobilį ar prieš jį išstumti draugą. Ekspertės sako – vaikai dar nesupranta realios kylančios rizikos ir nori išbandyti savo ribas, tačiau tokių iššūkių pasekmės gali būti žiaurios.
Socialiniuose tinkluose plinta naujas paauglių iššūkis – iššokti prieš važiuojančius automobilius. Tokie vaikų „žaidimai“ verčia nerimauti vairuotojus – kas nutiks, jei automobilis nespės sustoti, o vaikas paklius po jo ratais?
Policijos atstovas Ramūnas Matonis LRT.lt sako, kad, pirminiais duomenimis, tokių pranešimų policija nėra gavusi.
Visgi, viešoje erdvėje matant tokią informaciją, policijos bendruomenės pareigūnai lankosi mokyklose, bendrauja su moksleiviais, aiškindami apie tokius netinkamus žaidimus, atsakomybę ir galimas pasekmes, priduria R. Matonis.
LRT.lt domisi, kodėl vaikai ir paaugliai imasi tokių iššūkių ir kaip tėvai turėtų kalbėtis, kad vaikai suprastų kylančias rizikas.
Ieško aštrių pojūčių, rizikuoja
Paauglystėje dažnai padaugėja rizikingo elgesio, pastebi Vilniaus universiteto (VU) Psichologijos instituto Raidos psichopatologijos tyrimų centro docentė Asta Adler. Paauglystėje vyksta daug pokyčių, atsiranda naujų iššūkių ir keliami didesni reikalavimai.
„Šiuo metu paaugliams labai norisi patirti naujų dalykų, iššūkių, rizikuoti. Socialiniai santykiai ima kelti labai daug emocijų. Paaugliai ieško stiprių emocijų, neretai įsivelia į tokius iššūkius. Jie mėgdžioja, žiūri socialines platformas, kur skatinami aštrūs pojūčiai, iššūkiai. Tai asocijuojasi su savęs išbandymu ir augimu. Paaugliams tai labai patrauklu“, – LRT.lt sako A. Adler.
Jos teigimu, pastatydami save į rizikingą situaciją, paaugliai siekia pasijusti vertingi, svarbūs, galintys įveikti savo baimes ir stresą.
„Susikaupia daug emocijų, kurių paaugliai neturi kur dėti, jie nesupranta, kaip su jomis tvarkytis. Tada atrodo, jei padarysiu kažką virš savo jėgų, jei tai gyvybės ir mirties klausimas, visi tie kasdieniai iššūkiai taps ne tokie svarbūs, mažesni – kas ta matematika, dėl kurios susinervinau?“ – pastebi A. Adler.
Kaip priduria VU docentė, paaugliams apskritai sunku susidoroti su stresu, o neretai jis slepiamas, todėl paaugliai ieško kitų būdų, kaip sureguliuoti savo savijautą ir patirti aštrių pojūčių.
Nesupranta rizikos, nors pasekmės gali būti žiaurios
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė pastebi, kad vaikai dar nesupranta, kokią riziką kelia jų veiksmai, dėl savo amžiaus nesugeba pamatuoti galimų pasekmių savo sveikatai ar net gyvybei.
„Labiausiai veikia tai, kad vaikai nesuvokia atsakomybės ir pasekmių. (…) Jiems atrodo, kad vairuotojas yra visagalis, kad jis sustabdys automobilį, o jų veiksmai tik išgąsdins vairuotoją ar kitą vaiką. Vaikai negalvoja apie daug didesnius dalykus – sužalojimus ar net gyvybės praradimą“, – LRT.lt teigia E. Žiobienė.
Pasak jos, kuo mažiau supranti savo veiksmų pasekmes, tuo paprasčiau ką nors išbandyti ir prisiimti didesnę riziką, veikia mažesnis baimės jausmas. Vaikus skatina ir tai, kad socialiniuose tinkluose matomi tik „sėkmingi“ iššūkiai, kurie pasibaigia be nelaimių.
„Tuose vaizduose, kuriuos vaikai mato, nėra nė vieno nelaimingo atvejo. Jei būtų paviešinti labai rimti sužeidimai, juos pamačius vaikams nesinorėtų šokti prieš automobilį. Kai matomi tik sėkmingai pasibaigę atvejai, nėra to suvokimo. Tačiau pasekmės gali būti labai žiaurios“, – įspėja E. Žiobienė.
Su tuo, kad paaugliai neįsisąmonina rizikos, sutinka ir VU docentė A. Adler. Ji aiškina, kad jau šešerių–septynerių metų vaikai ima įsisavinti, kad mirtis yra universali ir negrįžtama, tačiau paaugliams dar sunku suvokti, kaip mirtis ar sužalojimai paveiks juos ar artimuosius.
„Paaugliai labiau akcentuojasi į savo veiksmą, kuris jiems suteikia džiaugsmo arba adrenalino, o ne į tai, ką vėliau jaus, matydami žmones, kuriems skauda, kaip tai paveiks jų ar artimųjų gyvenimą“, – sako A. Adler.
Pasak jos, paaugliams atrodo, kad įvairios nelaimės nutiks ne jiems, kad jie nuo to tarsi apsaugoti. Jiems taip pat sunku galvoti apie tolesnį jų gyvenimą – šiuo metu vykstantys pokyčiai jiems sukelia stiprių emocijų, todėl svarbiausia tampa tai, kas vyksta čia ir dabar.
Ieško idealų, juos mėgdžioja
Kaip pastebi VU docentė A. Adler, paaugliai stipriai ieško idealų, juos mėgdžioja ir romantizuoja, o socialiniai tinklai suteikia galimybę greitai pasiekti šią informaciją.
„Paauglių gebėjimas atsirinkti ir suprasti informaciją dar nėra tiek išvystytas, bet informacijos yra daug. Tuomet jų dėmesys labiausiai krypsta į šokiruojančią informaciją, kuri pribloškia, emociškai sukrečia. Tada norisi tai kartoti, būti to dalimi“, – vardija A. Adler.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Žiobienė taip pat sako, kad vykdyti įvairius iššūkius vaikus skatina ir bendraamžiai, noras pritapti. Tiesa, vaikai gali ir nesuprasti, kad kai kurie vaizdo įrašai gali būti surežisuoti, suvaidinti, o apskritai socialiniai tinklai pametėja daugybę greitai plintančių idėjų.
„Tai ir bandymai pritapti, ir bendravimo būdas, heroizmas. (…) Suvokus pasekmes, tikriausiai būtų mažiau tų bandymų“, – svarsto E. Žiobienė.
Ragina kalbėtis su vaikais
Kaip kalbėtis su vaikais ir paaugliais, kad jie suprastų riziką? Visų pirma, tėvai ir mokyklos bendruomenė turėtų vaikams paaiškinti, kokios gali būti tokių iššūkių pasekmės. Kaip atkreipia dėmesį vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Žiobienė, paprastai moralizavimas vaikams padeda nedaug, tačiau svarbu kalbėtis ir aiškinti.
„Suaugusiems svarbu spėti laiku suprasti ir išgirsti, kuo gyvena jaunoji karta“, – pažymi ji.
E. Žiobienės teigimu, kai kuriems vaikams rizikas lengviau suprasti, kai jie pasekmes pamato vizualiai: „Vienam vaikui užteks paaiškinti ir pasakyti, kitam – minimalaus pokalbio, o trečiam gali tekti pamatyti vizualiai, kaip tai atrodo, arba techniškai suprasti automobilio stabdžių veikimą, vairuotojo reakcijos laiką. Pamačius sėkmingą vaizdelį socialiniuose tinkluose, gali atrodyti, kad viskas labai lengva.“
„Reikia kuo daugiau paaiškinti, kad vaikai to neišbandytų sveikata ir gyvybe. Gali būti labai skaudžios pasekmės, o laiko nebeatsuksi atgal vien dėl to, kad nesuvokei, kaip tai gali baigtis. Manau, nė vienas vaikas nenori sužeisti savo draugo – tikslas ne tas. Tikslas – padaryti iššūkį“, – tvirtina E. Žiobienė.
A. Adler taip pat sutinka, kad suaugusiems sudėtinga vaikams paaiškinti apie panašių iššūkių keliamas grėsmes: „Paaugliai nori laužyti ribas, o suaugusieji yra tie, kurie sako, kad reikia saugoti ribas. Tada įvyksta konfliktas. Bet galima susišnekėti, kai bandome vienas kitą suprasti.“
VU docentė pataria išgirsti, ko paauglys siekia rizikingu elgesiu. Gali būti, kad jį sukelia stresas ar pyktis su draugais. Todėl svarbu su paaugliais kalbėtis ir padėti jiems suprasti tokio elgesio priežastis.
„Reikėtų nenuneigti noro patirti naujų emocijų ar peržengti savo ribas, bet nukreipti tai padaryti saugesniu būdu“, – sako A. Adler.
Smalsumą siūlo nukreipti kitur
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Žiobienė pasakoja, kad vaikams reikia tėvų ir kitų suaugusiųjų dėmesio ir bendravimo, kad jų problemos būtų išgirstos.
„Vaikai nori būti išgirsti, pastebėti, suprasti. Ne paslaptis, kad krūvis mokykloje gana didelis, jie išgyvena ir tarpusavio santykių aiškinimąsi. Tėvų vaidmuo ir bendravimo prasmė yra labai didelė. Paauglystės iššūkiai taip pat nelengvai įveikiami.
Tėvams nereikėtų galvoti, kad „mes išgyvenome, ir jie kažkaip išgyvens“. Pokalbio visada reikia, reikia matyti, girdėti, bendrauti, suprasti, įsiklausyti, pamatyti netinkamus ženklus. Tai labai svarbu. Kartais net už juokelių, sarkastiškų pasisakymų slypi turinys“, – apie vaikams kylančius iššūkius kalba E. Žiobienė.
Ji sutinka, kad ir įvairios problemos vaikus gali paskatinti dalyvauti pavojinguose iššūkiuose, tačiau pabrėžia – nebūtinai. Anot E. Žiobienės, gali būti, kad vaikams tiesiog smalsu išbandyti socialinėje erdvėje matytus iššūkius. Tiesa, pabrėžia vaiko teisių apsaugos kontrolierė, svarbu vaikų energiją ir smalsumą nukreipti į saugias veiklas.
