36-erių šiaulietės Astos Šlepikienės gyvenimas po skaudžios diagnozės sudužo į šipulius – moteriai buvo diagnozuota glioblastoma – piktybinis smegenų navikas. Liga sparčiai progresuoja, o tradicinis gydymas chemoterapija bei radioterapija nebepadeda. Liko vienintelė viltis – biologinė terapija, kuri, deja, Lietuvoje sergant tokia liga yra nekompensuojama. Mėnesiui šios ligos gydymas kainuoja apie 800 eurų. Moteris prašo neabejingų ir gerų žmonių pagalbos.
„Niekada nemaniau, kad teks prašyti pagalbos, tačiau po apsilankymo pas gydytojus man nusviro rankos. Su vyru auginame du vaikučius – 10 metų sūnų bei 13 metų dukrą. Šiuo metu visą šeimą išlaiko tik vyras, kadangi pati dirbti dėl ligos negaliu.
Ligos gydymas mėnesiui kainuoja apie 800 eurų. O mūsų šeimai tai yra didžiuliai pinigai. Labai prašau gerų žmonių pagalbos, būsiu nuoširdžiai dėkinga už bet kokią pagalbą“, – su skausmu pagalbos prašo šiuo metu sunkia liga serganti A. Šlepikienė.
Įprasti gydymo būdai jau nebepadeda
Moteris pasakoja, kad viskas prasidėjo 2021 metais. „Daug simptomų nejaučiau, tiesiog labai pradėjo skaudėti galvą, ypač naktimis. Jaučiau tarsi pulsavimą galvoje ir kaip tik tuo metu visame pasaulyje prasidėjo karantinas.
Kreipėmės į gydytojus, tačiau jokių detalesnių tyrimų niekas nedavė, kol galiausiai vieną naktį taip įsiskaudėjo galvą, kad važiavome tiesiai į ligoninę – į priimamąjį. Ten man padarė kompiuterinę tomografiją ir aptiko naviką. Tada man buvo diagnozuota glioblastoma – piktybinis smegenų navikas, 4 laipsnio.
Keletą dienų gulėjau Šiaulių ligoninėje, o po to mane pervežė į Kauno klinikas. Operuoti tuo momentu negalėjo, nes operacija būtų buvusi per daug rizikinga, paėmė biopsiją, įdėjo šuntą ir prasidėjo chemoterapija, radioterapija, švitinimai. Tokiu būdu liga buvo kažkiek pristabdyta.
Tačiau pradėjau džiaugtis per anksti, nes šių metų balandžio mėnesį mano sveikata ir vėl pablogėjo, tačiau chemoterapija dabar jau nebepadeda. 2023 metais dalis naviko buvo pašalinta, tačiau atsirado naujų židinių, kurie šiuo metu labai stipriai auga – liga progresuoja. Tradicinis gydymas: chemoterapija, radioterapija – nebepadeda.
Gydytojai man siūlo taikyti biologinę terapiją, tačiau ji yra nekompensuojama. Gydytis turiu iš savo lėšų. Jei nori gydykis – mokėk, o jei ne – tada jau kaip išeina“, – su liūdesiu savo ligos istoriją pasakoja A. Šlepikienė.
„Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų“
Serganti moteris pasakoja, kad tie 800 eurų yra skirti vienam mėnesiui ir kad nėra gydymo kurso. „Čia nėra kurso, nėra garantijos, kad gydymas truks tris mėnesius ar pusę metų. Kiek vaistas veiks, kiek galimybės leis – tiek ir gydysiesi. Šiuo metu kontaktuojame su dar viena klinika Vilniuje, galbūt jie man pasiūlys dar kitokį gydymo metodą.
Mes nežinome, ką jie mums gali pasiūlyti, nes prieš tai buvo taikoma imunoterapija, taip pat iš savų lėšų, bet mes nežinome, ar ligą suvaldyti padėjo imunoterapija ar chemoterapija, tačiau apie metus laiko ši liga buvo pristabdyta, neprogresavo.“
Paklausta apie tai, kaip šiuo metu jaučiasi, A. Šlepikienė atsako, kad būna visokių dienų. „Vieną dieną jaučiuosi truputį geriau, kitą dieną būna labai silpna, todėl galiu tik gulėti lovoje.
Kai išgirdau diagnozę, man atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Šią diagnozę išgirsti yra be galo skaudu, nes niekada nesitiki, kad taip gali nutikti. Atrodo net nepagalvotum. Artimoje aplinkoje turiu onkologine liga sergantį artimą žmogų, tai tikrai atrodo, kad daugiau nebebus tokių atvejų ir va, prašau.
Išgyventi šiuo metu mūsų šeimai yra be galo sunku, aš nedirbu, turime du vaikučius ir tie pinigėliai gydymui nėra maži, o dar reikia ir gyventi, mokesčius mokėti. Labiausiai noriu suteikti viską, kas geriausia savo mylimiems vaikučiams, kuriems dėl mano ligos šiuo metu taip pat yra labai skaudu. Labai sunki situacija“, – graudinasi moteris.
