Sovietų Sąjungoje buvo įprasta, kad žmonėms trūko tiek maisto, tiek būtinų prekių, o atlyginimai dažnai būdavo per maži, kad užtektų visiems poreikiams patenkinti. Kai kuriems piliečiams daugelis dalykų, įskaitant netgi įprastus buitinius daiktus, atrodė kaip neprieinamos svajonės. Ir kalbame čia ne apie prabangą, bet apie kasdienius poreikius.
Vienas gerai žinomų pasakojimų apie tą laiką – „dešra už 2,20“. Tai frazė, kuri dažnai pasigirsdavo iš tų, kurie gyveno tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Tačiau, kad suprastume, ar tai buvo pigu, verta pažvelgti į tuo metu gautus atlyginimus. UNIAN pateikia detalią informaciją apie tuometines darbo užmokesčio normas.
Vidutiniai atlyginimai ir regionų skirtumai
1970 metais vidutinis mėnesinis atlyginimas Sovietų Sąjungoje siekė 122 rublius, 1975 m. jis padidėjo iki 145,8 rublių, o 1980 m. – pasiekė 168,9 rublius. Vis dėlto, svarbu paminėti, kad darbo užmokesčio lygis labai skyrėsi priklausomai nuo regiono. Pavyzdžiui, Estijoje vidutiniai atlyginimai buvo didžiausi – 135 rubliai, o Moldovoje mažiausi – tik 102,8 rublių.
Politikai ir aukšti pareigūnai uždirbdavo daugiausiai
Didžiausius atlyginimus gaudavo SSRS politinio elito nariai. Politinio biuro nariai buvo turtingiausi žmonės, tačiau jų atlyginimai dažnai buvo neskelbiami. Tuo tarpu kitų aukštų pareigūnų, tokių kaip ministrų, atlyginimai svyravo nuo 200 iki 1200 rublių per mėnesį, o ministras vidutiniškai uždirbdavo apie 800 rublių.
Rizikingos profesijos – didesni atlyginimai
Tam tikrose pramonės šakose, kuriose darbo sąlygos buvo itin pavojingos, žmonės gaudavo didesnius atlyginimus. Pavyzdžiui, šachtininkai už savo rizikingą darbą galėjo uždirbti iki 1000 rublių per mėnesį. Metalurgai ir kitų pavojingų profesijų atstovai taip pat gavo gerą atlyginimą – gamyklos direktoriaus atlyginimas siekė 800 rublių, cecho viršininko – apie 500 rublių, o vyresnysis plieno lydytojas galėjo uždirbti iki 600 rublių.
Mechanikai, elektrikų ir technikai
Gerai apmokamas buvo ir mechanikų, elektrikų ir tekintojų darbas. Paprastai jų atlyginimai svyravo apie 250 rublių, tačiau jei jie viršydavo savo darbo normą ar keldavo kvalifikaciją, galėjo gauti iki 600 rublių.
Sportininkai ir kitos specialybės
SSRS sportininkų atlyginimai svyravo nuo 250 iki 300 rublių, o papildomi 100 rublių buvo skiriami už pasiekimus ir laimėjimus varžybose.
Mažiausi atlyginimai – darbininkams ir valytojams
Tuo tarpu darbininkai ir valytojai gaudavo kur kas mažesnius atlyginimus. Pavyzdžiui, krovikai uždirbdavo apie 100 rublių, o valytojai gamyklose – apie 80 rublių. Mokytojai uždirbdavo dar mažiau – apie 60–70 rublių per mėnesį.
Kiek užtekdavo uždirbtų rublių SSRS?
Vidutinio darbininko atlyginimas tuo metu buvo apie 120–150 rublių per mėnesį. Maisto kainos buvo nustatomos valstybės, tačiau jos dažnai keisdavosi tik kartą per dešimtmetį, o tai lėmė tiek prekių asortimento trūkumą, tiek ir jų didėjančias kainas.
Pavyzdžiui, 10 kiaušinių kainavo apie 1,1–1,3 rublių (tai sudarė apie 1 proc. vidutinio atlyginimo), litras pieno kainavo 22–24 kapeikas (apie 0,2 proc. atlyginimo), o už 1 kilogramą jautienos reikėdavo sumokėti 1,80–2 rublius (apie 1,7 proc. atlyginimo). Tai reiškia, kad paprastas žmogus didžiąją dalį savo atlyginimo išleisdavo tik maistui.
Drabužiai ir baldai – brangūs pirkiniai
Už drabužius ir baldus reikėdavo sumokėti nemažus pinigus. Pavyzdžiui, kelnių kaina buvo apie 30 rublių, o batai – dar 45 rublius, kartu tai sudarė 65 proc. vidutinio mėnesinio atlyginimo. Vyriškas kostiumas kainuodavo apie 178–189 rublius, kas buvo maždaug pusantros algos. Už batus reikėdavo sumokėti 70 rublių, kas sudarė 60 proc. atlyginimo.
Norint nusipirkti butui baldus, pavyzdžiui, sofa-lova ar drabužių spinta, reikėdavo skirti beveik du mėnesinius atlyginimus. Taigi, gyvenimas Sovietų Sąjungoje, nors ir atrodė paprastas, reikalavo didelių pastangų norint patenkinti net pagrindinius kasdienius poreikius.
