Artėjant Vėlinių šventei – tai ypatingas laikas, kai prisimename mirusius artimuosius, aplankome kapus ir uždegame žvakeles. Vyriausioji Lietuvos krivė, etnologė ir sociologė Inija Trinkūnienė pabrėžia šios šventės svarbą ir atsakingą požiūrį į ją.
Tinklalaidėje „Welcome to Lithuania“, kurią veda Collette Dunhill, krivė dalijasi savo nuomone apie Heloviną, Vėlinių reikšmę ir paaiškina, kodėl į kapines važiuojama su lauktuvėmis.
Skeptiškas požiūris į Heloviną
Romuviečių tradicija, išlikusi iki šių dienų, ragina prieš didžiąsias šventes susiburti ir minėti mirusiuosius. „Vėlinės – tai labai svarbus laikotarpis, skirtas susikaupimui ir ramybei. Mūsų požiūris į Heloviną yra skeptiškas. Nuo senų laikų turime paprotį aplankyti kapus su uždegtomis žvakėmis“, – sako krivė.
Kalbėdama apie Vėlinių minėjimo tradicijas, Inija Trinkūnienė akcentuoja kelias svarbias detales. „Vėlinės – tai diena, kai visi vykstame pas savo artimuosius. Mūsų bendruomenė dažnai susitinka anksčiau nei oficialiai nustatyta data. Aplankome mirusius bendruomenės narius, paliekame žvakutes ir maisto – tai senas paprotys, perimtas iš stačiatikių. Kiekvienais metais vykstame į Švenčionėlius, kur rengiame apeigas, uždegame žvakutes ir giedame Vėlinių giesmes.“
Su lauktuvėmis pas mirusius
Krivė pabrėžia, kad Vėlinių laikotarpis tęsiasi ne vieną dieną. „Anksčiau jis trukdavo net ir mėnesį, kai žmonės keliaudavo su lauktuvėmis pas mirusius artimuosius.“
Kalbėdama apie žmonių baimę prieš vėles, ji pažymi, kad jų bijoti nereikia, tačiau svarbu nepamiršti, jog ramybė turi būti gerbiama: „Manau, kad vėles reikia mylėti. Pagal mūsų tikėjimą, jos stebi mus iš dangaus. Kuo daugiau prisiminsime mirusius, tuo daugiau jie bus su mumis.“
Vis dėlto krivė sutinka su tinklalaidės vedėja, kad naktimis geriau nesilankyti kapinėse, kad vėlės galėtų ilsėtis.
Pokalbis apie nepriklausomybę
Inija Trinkūnienė pasakoja, kad jos domėjimasis baltiškomis apeigomis prasidėjo studijų metais, kai ji susipažino su bendraamžiais, kurie šventė senąsias tradicijas. „Pamenu, kai mano pažįstamas studentas pasiūlė vietoje darbų kolūkyje vykti į folklorinę ekspediciją, kurioje rinkome senąsias dainas. Tai man atrodė daug įdomiau nei ūkiniai darbai, ir džiaugiausi, kad galėsiu prisidėti prie folklorinio etnografinio judėjimo, kuris žymiai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo“, – prisimena ji.
