Grybavimas – tai veikla, kurią daugelis lietuvių laiko neatsiejama kultūros dalimi. Rudenį, kai miškus užlieja drėgmė ir tvyro šviežių grybų kvapas, Lietuvos miškai prisipildo žmonių, ieškančių šių gamtos dovanų.
Keletas entuziastų pasidalijo savo laimikių nuotraukomis ir atskleidė, kur juos rado. Irina teigia, kad grybauja nuo 6 metų, pradėjusi šią tradiciją su močiute. Dabar, kaip mama, ji nekantriai laukia, kada galės vykti į Lietuvos miškus.
„Grybauju Kretingoje, Darbėnuose, Švėkšnoje, Šilutės apskrityje, Klaipėdoje. Šiuo metu randu baravykų, voveraičių ir kitų grybų“, – pasakoja Irina.
Rima Kairienė visada grybauja Panevėžyje, Žaliojoje girioje, grįžta su pintinėmis grybų.
Inga Miškinytė dažnai negrybauja, tačiau, jei išeina, tai daro Varėnos rajone, kur randa voveraičių, baravykų ir raudonviršių.
Neišmeskite grybų liekanų
Grįžę iš miško, mes grybų nuovalas dažnai išmetame, tačiau jų nereikėtų šalinti – jas galima išbarstyti sode, kur vėliau gali išaugti nauji grybai. „Yra manoma, kad išbarstytos nuovalos gali pritraukti grybus“, – sako gamtininkas Almantas Kulbis.
Grybų vaisiakūniai yra dalis grybo, panaši į obuolį ant obels. Gamtininkas aiškina, kad grybo vaisiakūniuose atsiranda sporų, kurios gali sukelti naujų grybų augimą. Pavyzdžiui, „geriausias būdas pamatyti grybų sporas – palikti grybo kepurėlę ant balto popieriaus“, – pataria A. Kulbis.
Grybų augimui reikalingi medžiai
Sporos gali sudygti, tik jeigu jos sudaro mikorizę su medžiu, kadangi dauguma grybų yra mikoriziniai. „Medis, kuris sudaro daugiausiai mikorizių, yra ąžuolas“, – dėsto gamtininkas. Dauguma grybų auga spygliuočių miškuose, pavyzdžiui, eglynuose ir pušynuose.
Gamtininkas įspėja, kad ne visi grybai yra mikoriziniai ir kai kurie gali būti parazitai. Jei jie bus išbarstyti aplinkoje, gali pakenkti vaismedžiams. „Svarbu žinoti, kad ne visi grybai atneša naudą“, – sako A. Kulbis.
