Po mirties žmogaus siela visada ateina atsisveikinti su artimaisiais ir vieta, kur velionis buvo laimingas. Galima tuo netikėti, bet daugybė žmonių liudijimų nepalieka nė šanso abejoti, netikėti net ir įkyriausiems skeptikams.
Yra įvairių būdų pastebėti sielos atėjimą. Tačiau pats žmogus, palikdamas kūną, iš pradžių to nepastebi. Jis yra šalia kūno smulkiausios medžiagos pavidalu, kurios žmogaus akis nematoma. Net ir pats velionis tik po kurio laiko suvokia, kad ištiko jo fizinė mirtis. O nuo to momento, kai supranta, kad išsivadavo iš kūno, ir į viską, kas vyksta, pažvelgia iš šalies, gali palikti jo vietą ir vykti ten, kur jautėsi ypač gerai. Ji gali grįžti namo, kur buvo laiminga, arba pas tuos žmones, kurie jai buvo ypač svarbūs, brangieji. Ji netgi gali eiti į tas svajones, kurių gyvendama žemėje negalėjo išpildyti. Tačiau Dievo siekianti siela eis į bažnyčią, kur siela visada buvo lengva, džiaugsminga ir krikščioniškai patogi. Štai trumpa, bet labai reikalinga malda už sielos atilsį.
Siela netgi gali vėl grįžti į savo kūną. Tai yra tai, kas vadinama klinikinės mirties reiškiniu. Jį išgyvenę žmonės daug pasakojo apie tai, kaip jie pakilo ir kaip žiūrėjo į savo kūną iš viršaus.
Jei siela pagaliau paliko kūną ir niekada negrįš, tai nuo to momento prasideda atsisveikinimo su artimaisiais akimirka ir trunka lygiai keturiasdešimt dienų.
Tačiau neturėtumėte galvoti, kad siela patenka į augintinius, girgžda grindis, duris ar beldžiasi. O buvimas namuose, kurį žmogus jaučia, yra apgaulingas. Piktieji žino, kokioje liūdnoje būsenoje yra žmonės, ir duoda jiems visokių gudrybių, kad galvotų ir pajustų netikrus prisilietimus. Mirusieji ne tik neateina realybėje, bet ir ne visada pasirodo sapnuose. O jei sapnuoja, tai tik tam, kad prisimintume juos maldose, kurių jiems dabar labai reikia.
Tačiau siela taip ilgai nekeliauja į savo gimtąsias vietas. ,Tik trys dienos skiriamos išsiskirti su žemiškomis. Ir šios 3 dienos mirusiam sielai nėra lengvos, nes būtent 3, 9 ir 40 dienomis vyksta reikšmingi jo sielos įvykiai.
Šios dienos yra ypatingos, tarsi tarpiniai taškai, kuriuos turime prisiminti. Ir skaitykite už juos specialias maldas, tarsi mūsų artimieji būtų išvykę į kelionę ir šiais laikais jiems ypač reikia pagalbos.
Juk 3 dieną siela palieka žemiškus dalykus ir eina apžiūrėti rojaus dangiškųjų buveinių, tik 6 dienos iki 9 dienos pasilieka ir žiūri, kaip teko gyventi, kad gautų palaimą, kurią patiria šventieji.
Ir tada nuo 9 d., 31 dieną iki 40 dienos, jie mato pragaro baisumus, tikriausiai šiuo metu siela išgyvena išbandymus, yra išbandoma dėl visko, ką puolusios dvasios siūlo, kad ją palaužtų, kad siela kristų.
Ir reikia melstis, kad mūsų mylimasis gerai praeitų šią „paskutinę kelionę“, pasiektų Viešpatį 40 dieną, kad Dievas nustatytų jam laikiną vietą, kol ateis Paskutinis teismas.
Visos šios dienos yra labai svarbios ir maldos už kaimynus, todėl kuo dažniau užsakykite mišias, o geriau jose dalyvauti, melstis ir nepraleisti šeštadienių, kaip mirusiųjų atminimo dienų. Nepamirškite visų tėvų šeštadienių, ekumeninių. Juk šios maldos yra ypač stiprios savo galia. Ne stebuklingai, o per maldą. Šiomis dienomis visi ypač meldžiasi, o malda ypač stipri už išėjusiuosius. Ortodoksams krikščionims nėra nieko svarbiau už maldą už artimųjų atpalaidavimą.
Kur vienas psichiškai pavargęs, kitas dar turi jėgų, ir ši bendruomenė nuramins Dievą ir Jis duos išgelbėjimą. Kai kuriuos mirusiuosius jis iškelia dvasiškai aukščiau pagal jų sielos būseną, o kiti paprastai maldauja už kitus ir suteikia jiems galimybę patekti į dangaus buveines.
Ir jie labai susierzina (kažkas turėjo regėjimą), kai sekmadienį šventyklą užpildo išėjusieji, tikėdamiesi pamatyti savo artimuosius, jie mūsų nemato.
Ir todėl jis juos prisimins ir jų nenuliūdins. Ir šiais laikais geriau išpažinti save, priimti bendrystę, pasitaisyti, atgailauti ir pradėti naują gyvenimą.
Juk kodėl išėjusieji taip džiaugiasi, kai vienuoliai pagimdo, nes tiki, kad jis jų maldaus.
Taip pat turime būti jei ne vienuoliais, tai siekti šventumo, kad galėtume padėti tiek gyviems artimiesiems, tiek jau mirusiems. Juk mūsų gyvenimas, kuris pasikeis, radikaliai paveiks velionio, vaikų, anūkų ir net viso pasaulio gyvenimus. Kiekvienas prisideda ir prie geresnės vystymosi pusės, ir prie blogesnės. Kur daug nuodėmės, ten yra sunaikinimas, o kur daug šventumo, ten yra išganymas.
Trečioji laidojimo diena simboliškai siejama su Kristaus prisikėlimu, įvykusiu būtent trečią dieną. Trejybė. Pergalės prieš mirtį diena. Tikriausiai iki 3 dienos velionis dar santykinai žemiškas, jam sunku atsiplėšti nuo žemės, ypač tiems, kurie buvo prisirišę ne prie Dievo, o prie visko žemiško, bet po to buvo dangiškas, prisikėlęs, Amžinas. ….
Trečioji diena mums vis dar primena, kad žmogus ir Dievas yra trejybė. Dievas yra trijuose asmenyse, žmogus – trijuose: dvasia, siela, kūnas.
Ir kad žmogus taip pat išreiškiamas trimis komponentais: protu, mintimis ir jausmais. Todėl jis ir ten nenustoja būti žmogumi, viską atsimena. Ir mes prašome maldos jo atminimui, kad Viešpats atleistų jam visas mintis, darbus, žodžius.
Devintos dienos po mirties. Šv. Simeonas Tesalonikietis sako, kad ši diena siejama su devyniais angelų rangais. Miręs mylimasis galėtų būti įtrauktas į šias gretas kaip nemateriali dvasia.
Šios šventojo Paisiejaus Svjatogorecų atminimo dienos reikalingos, kad melstume už savo mirusius artimuosius, linkėdami, kad jie būtų tarp „savųjų“, Dievo. Žmogus nugyveno visą gyvenimą nematydamas savo nuodėmių, o po mirties tampa blaivus, supranta, bet nieko nebegali, o mes galime jį išgelbėti tik savo maldomis, darbais, pasikeitę mintys, tik mes gali jį išgelbėti ir aprūpinti ten, kitame pasaulyje, jis turi daugiau ar mažiau normalią egzistavimą, o kartais ir visišką išsigelbėjimą. Bet už to turi būti žmogaus asmeninis darbas, jo sielos darbas su kūnu. Gyviesiems kartais labai sunku priimti tai, kas nutiko. Yra malda, kurią verta kartoti, kol jūsų skausmas praeis, kol jūsų siela pasijus geriau.
40-oji diena yra Gelbėtojo žengimo į dangų diena, tikriausiai dėl to 40-oji diena yra lemiama. Nors žmogus jau tris dienas matė Dievą ir 3, 9, 40 dieną atėjo pas Jį garbinti.
Galime žmogui padovanoti rojų, melstis Viešpaties, kad Dievas atleistų jam kiekvieną nuodėmę. Bet ne savaime, o maldų pagalba, kurios tarsi nutiesia kažkokį tiltą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio ir leidžia „susijungti“ su artimaisiais.
Nuo jo mirties momento jo likimas jau yra Viešpaties rankose.
Sorokustas yra labai svarbus, ypač vienuolyne. Arba dar geriau – nesibaigianti psalmė. Vienuoliai apie velionį skaitydavo kiekvieną dieną, prisimindami jį per Dieviškąją liturgiją. Nėra nieko geriau už tai. Bet geriau pakartoti dar kartą, kad dalyvautumėte asmeniškai.
40 dieną Dievas jam jau nustato laikiną vietą, jis pradės nuo to, kad per savo gyvenimą žmogus pats pasirinko tamsą ar šviesą, gėrį ar blogį. Greičiau tai yra tam tikra sielos būsena, kai ji sutaria su Tėvu arba, atvirkščiai, Jam prieštarauja.
Bet veikiau tai ne vieta, o dvasios būsena ir, ko gero, žmogus joje jau yra tiek per gyvenimą, tiek po mirties. Tik gal tai pasikeis per jo artimųjų maldas, jei pasiseks – savo žmonių.
Kalbant apie išbandymus, tai, pasak bažnyčios, yra tam tikrų nuodėmių, kurias žmogus padarė per savo gyvenimą, piktosios dvasios denonsavimas. Pagalvokite, žodis „išbandymas“ aiškiai turi sąsajų su senuoju žodžiu „mytnya“.
„Mytnoje“ rinkdavo mokesčius ir mokėdavo baudas. Kalbant apie sielos išbandymus, čia vietoj mokesčių ir baudų imamos sielos dorybės, o taip pat kaip užmokestis reikalingos artimųjų maldos, kurias jie atlieka per anksčiau minėtas atminimo dienas.
Jų galima išvengti. Jei atgailos metu tikite Dievu ir klausote Jo žodžio, šventieji paprastai eina tiesiai pas Dievą, jų nepergyvendami.
Šventieji tėvai sako, kad vien maldos tam tikrą dieną neužtenka. Žemiškajame pasaulyje likę artimieji turėtų daryti gerus darbus mirusiojo garbei. Tai laikoma meilės išėjusiajam pasireiškimu. Be to, devintą ir keturiasdešimtą dieną reikia aplankyti kapines ir surengti atminimo vaišes visiems artimiesiems. Laidotuvės“ – visi žino šį žodį, bet ar visi žino tikslią jo reikšmę? Pažymėtina, kad šiomis dienomis reikia melstis už mirusį artimąjį, o ne tik prisiminti maistą.
Reikia atsiminti vieną dalyką, kad Viešpats neturi mirusiųjų. Tie, kurie gyvena žemiškąjį gyvenimą, ir tie, kurie gyvena pomirtinį gyvenimą, yra toje pačioje padėtyje su Juo. Tačiau yra vienas „bet“. Sielos gyvenimas po mirties, tiksliau, jo vieta, priklauso nuo to, kaip žmogus praleidžia savo žemiškąjį gyvenimą, kiek jis bus nuodėmingas, kokiomis mintimis ir darbais keliaus savo keliu. Siela taip pat turi savo likimą, pomirtinį, o jos likimas priklauso nuo to, kokius santykius žmogus turės su Dievu per savo gyvenimą.
Bažnyčios mokymas sako, kad po žmogaus mirties siela patenka į kažkokį privatų teismą, iš kur pateks į dangų ar pragarą, kur lauks Paskutinis teismas. Ir kol tai ateis, kol dar esame gyvi, tuo pačiu laikotarpiu tarp šių dviejų nuosprendžių neturime pamiršti apie maldas už mirusįjį, apie kreipimąsi į Viešpatį, kad jis pasigailėtų, atleistų jo nuodėmes. Taip pat turėtumėte atlikti įvairius gerus darbus jo atminimui ir prisiminti jį per Dieviškąją liturgiją.
