Raminta ir Saulius kreipėsi į TV3 laidos „TV Pagalba“ komandą su prašymu, kuris sukrėtė visą Lietuvą. Jų motina, ilgus metus gyvenusi su sveikatos problemomis ir be pastovių namų, buvo priversta dirbti ūkyje, kur jos darbo sąlygos prilygo vergijai – už maistą ir cigaretes. Jos gyvenimas baigėsi tragiškai, ir vaikai siekia įrodyti, kad buvo elgiamasi nežmoniškai, o darbdavys nepadėjo, kai moteriai prireikė pagalbos.
Gyvenimas be rūpesčio: vaikų vaikystė be motinos
Raminta ir Saulius vaikystę praleido be mamos, nes ši ne tik neturėjo nuolatinio gyvenamojo adreso, bet ir gyveno nakvynės namuose. Dėl to, vaikai užaugo pas gimines arba globos namuose. Nepaisant to, jie su mama palaikė ryšį, nes ji jiems nuolat skambindavo, teiravosi apie jų gyvenimą ir dažnai išreikšdavo rūpestį.
„Džiaugiausi, kad ji dar yra, kad mes ją dar turime. Kad ir kokia ji bebūtų – ji yra mūsų mama“, – prisimena Raminta.
Kai mama gyveno nakvynės namuose, vaikai ją lankė kasdien. Tačiau situacija pasikeitė, kai moteris pradėjo dirbti ūkyje, ir nuo to laiko bendravimas su vaikais tapo vis retesnis. Mama vis dažniau skųsdavosi nuovargiu, nes jai teko atlikti sunkų darbą ūkyje – grėbti lapus, pjauti žolę, šerti gyvulius.
Darbo sąlygos, primenančios vergiją
Vaikai įtaria, kad jų mama ir kiti ūkyje dirbantys asmenys buvo išnaudojami. Pasak Sauliaus, jų mama dirbo tik už maistą ir cigaretes, o darbo sąlygos buvo labai prastos. „Sriuba buvo tik tokia, kaip mes vadinam „bomžų paketą“, o mėsos būdavo nupirktos nukainotos“, – pasakojo Saulius. „Fermoje buvo sukurtas mažas kambariukas, o už sienos gyveno gyvuliai, todėl ten buvo labai šalta“, – prisiminė jis.
Vaikai neslėpė, kad vėlai sužinojo apie savo mamos darbo sąlygas. Ji niekada nesiskundė, todėl jie nesuvokė, kaip blogai jai sekasi, kol jos sveikata nepasikeitė. Pavasarį motiną paralyžiavo, tačiau ji atsisakė gultis į ligoninę. Įtariant, kad ji serga rimta liga, vaikai susisiekė su medicinos įstaiga, tačiau moteris, neturėdama kitos pasirinkimo, vis tiek tęsė darbą ūkyje.
Tiesa apie mamos sveikatą išaiškėjo, kai ji buvo paguldyta į ligoninę ir jai buvo diagnozuotas krūties vėžys, kuris buvo išplitęs visame kūne. Medikų prognozės buvo tragiškos – liko vos savaitė gyvenimo. Per šį laiką ūkininkė, kurios paslaugas mama dirbo, moters ligos metu nesirūpino. Vaikai prisimena, kad kai mamos darbdavė atvežė ją į ligoninę, ji nuvedė prie registratūros, įdėjo 20 eurų ir išvažiavo. „Kai ji paguldyta į ligoninę, per savaitę ūkininkė net vandens buteliuko neatvežė“, – teigia Saulius.
Vaikai įsitikinę, kad darbdavys turėjo prisiimti atsakomybę ir suteikti savo darbuotojui pagalbą, ypač tada, kai moteriai būtinai reikėjo medicininės pagalbos. Jie įvardija darbdavio elgesį kaip nežmonišką ir siekia, kad būtų įvertinta, kaip šioje situacijoje buvo pažeistos moters teisės ir pagrindinės žmogaus teisės į orumą bei gyvybę.
„Neatpažinau savo mamos. Kokia ji buvo anksčiau, tai iš jos nieko nebeliko“, – sako gedinti dukra. Mamos mirtis buvo žiauri, nes ji užbaigė gyvenimą būdama visiškai be pagalbos ir paramos. Vaikai žino, kad jų mama pasielgė taip, nes neturėjo pasirinkimo – ji buvo priversta dirbti dėl išgyvenimo. Tačiau jie tiki, kad darbdavys privalėjo pasirūpinti jos sveikata ir gyvenimu.
Ši tragiška istorija yra liudijimas apie tai, kaip žmonės gali tapti bejėgiais prieš sistemą ir be šiltų namų, tikro rūpesčio ir paramos. Vaikai, net ir patyrę skaudžią netektį, stengiasi parodyti pasauliui, kad tokios situacijos neturėtų pasikartoti.
