Praėjus beveik 7-eriems metams po kovotojo Remigijaus Morkevičiaus žūties, rašytojas Dailius Dargis nusprendė įamžinti jo gyvenimą, priminti apie nebaigtą tirti bylą, todėl sukūrė serialą „Remyga. Nematytas čempiono gyvenimas“.
Triuškinamais smūgiais ir greitais nokautais garsėjęs vienas tituluočiausių ir garsiausių visų laikų Lietuvos kovos menų atstovų Remigijus Morkevičius buvo nušautas 2016 m. gruodžio 21 d. vakare. Tuomet jam buvo 34 metai.
Nors nusikaltimas vis dar neatskleistas, „Remyga. Nematytas čempiono gyvenimas“ dokumentinio serialo kūrėjai bandė atskleisti iki šiolei nežinomus prieštaringai vertinamo kovotojo biografijos faktus, jo artimiausią aplinką bei paskutinį jo gyvenimo vakarą, apie tai pakalbinę gausybę garsiausių šalies kovinio sporto atstovų, trenerių, visuomenės veikėjų.
Seriale – nemažai archyvinių kadrų, kurie buvo panaudoti iš privataus R. Morkevičiaus šeimynos archyvo.
Apie kūrybos procesą ir kokie Remigijaus charakterio bruožai išryškėjo naujienų portalui tv3.lt papasakojo serialo režisierius Dailius Dargis.
– Kaip nusprendėte pasirinkti būtent Remigijaus Morkevičiaus istoriją?
– Mane domina probleminės asmenybės. Parašiau knygą apie Henriką Daktarą ir kitus kriminalinio pasaulio šulus, žmones, kurie gyveno problemiškai.
Dažnai visuomenė yra linkusi tokius nulinčiuoti, nurašyti, o aš norėjau pasižiūrėti atidžiau ir giliau į jų pasaulį bei psichologiją.
Kadangi per pastaruosius 13-ka metų buvo prirašyta daug knygų, o praeitais metais su „Go3“ turėjome serialą „Lietuvos pajūrio monstrai“, tai šiemet sugalvojau padaryti naują. Tokį, kuris tikrai visus sudomintų.
Perkračiau galvoje, kad neįdomu daryti serialą apie ką nors pasiekusį, išblizgintą, iščiustytą, kuriam visi ploja.
Sumąsčiau paimti problematinį herojų, kuris buvo vertinamas dviprasmiškai. Sporte – nepaprastai gerbiamas, bet asmeniniame gyvenime ir už sporto ribų – ne visada.
Pasirinkau Remigijų Norkevičių. Būdavo, kad vaikystėje dažnai susimatydavome kieme ir jis atvykdavo į mūsų rajoną iš kito, kuriame gyveno. Jis bendravo su mano vieno klasioko broliais, tada su kitu klasioku pradėjo lankyti treniruotes „Titano“ sporto klube.
Suvokiau, kad niekas kitas geriau nesupras šio žmogaus ir pasaulio, kuriame jis buvo ir subrendo. Tai mačiau savo akimis, be jokių pasakojimų ar pagražinimų, paįvairinimų ir panašiai. Norėjau žvelgti ne tik iš kriminalinės pusės, bet ir iš biografinės, per sporto prizmę, atskleidžiant žmogaus psichologiją.
– Ar jūs buvote draugai, bendravote?
– Mes vienas kitą žinojome, bet nebuvome draugai. Jis buvo susimetęs su klasioko broliais, buvo chebrytė, išdykaudavo, užsiimdavo labiau suaugusiems skirtomis pramogomis. O mes buvome šiek tiek nuplaukę, prie meno, savo mokyklose darėme diskotekas. Tiesa, jis ateidavo į mūsų diskotekas.
Seriale, įžanginėje serijoje, aš su savo bendraklasiu, su kuriuo Remigijus pradėjo sportininko karjerą, vaikščiojau po tą kiemą.
– Ką turite omenyje, užsimindamas apie suaugusiems skirtas veiklas?
– Buvo visokių legendų, neva ir vagiliaudavo tuometinėje „Urmo“ bazėje. Teko girdėti tokių istorijų.
– Koks buvo Remigijaus gyvenimas? Kokioje šeimoje jis augo?
– Jo gyvenime buvę daug klystkelių, bet reiktų atkreipti dėmesį, kad mums pavyko sužinoti apie jį tam tikrų detalių. Jo treneris mums paatviravo, kad Remigijus atliko bausmę nepilnamečių kolonijoje už vagystes. Nors pirmą kartą kažkaip išsisuko, kai apiplėšė kioskelį netoli „Titano“ sporto klubo.
Jis augo probleminėje šeimoje. Tėvas mėgo alkoholį ir dažnai sėdėdavo kalėjime. Motina irgi buvo mėgstanti išgerti. Vėliau jai buvo atimtos motinystės teisės. Tada ėmė vartoti narkotikus, regis, ji mirė anksčiau už tėvą.
Remigijus užaugo pas močiutę ir prižiūrimas tetos. Pavyko pamatyti adresus, kur jis gimė, užaugo, kur atvažiuodavo aplankyti savo tėvą. Žiūrovai galės tai išvysti.
Įsivaizduokite, augo be tėvų 90-aisiais. Patikėkite, tuo laikotarpiu Kaune bene kiekvieną dieną aidėdavo sirenos, tai buvo savotiška Ukraina ar Izraelis. Buvo karas ne su kitomis valstybėmis, o banditų karas.
Žiaurus laikas. Būdavo, eini į mokyklą, matai, kad rūksta kažkieno mašina po nakties, nes buvo padegta. Kitur – policijos juostos, nes buvo kažkas apšaudytas.
Tarp tokių gatvių augau, bet nebuvo noro eiti į nusikalstamą pasaulį. Norėjau pasireikšti per meno prizmę, traukė scena. O ten žmogus, galbūt, dėl išgyvenimo, turėjo alkano tipažą. Bet teko išgirsti, kad jį labai pakeitė sportas.
– Minėjote, jog seriale bus naudojami ir archyviniai kadrai iš Remigijaus gyvenimo. Ar lengvai juos pasiekėte?
– Archyvinius kadrus gavome iš jo šeimynos. Turėjome gauti daugiau iš vieno sportinio veikėjo, jis 20 kartų žadėjo, kad atsiųs, bet taip ir neatsiuntė. Pasijutome apgauti.
Bet kiekvienas turi savo žaidimų, nesuprantu, kodėl jis neatsiuntė. O panaudoti kadrai bus iš asmeninių archyvų, kuriuos saugo jo vaikų motina.
Remigijus buvo nušautas kone Kūčių išvakarėse, o po dviejų savaičių jo gyvenimo moteris pagimdė vaiką
– Remgijaus nužudymo byla vis dar tiriama, tiesa?
– Nužudymo byla – net nepasiekusi teismo. Kurį laiką buvo tiriama, po to tyrimas buvo sustabdytas, o šių metų pavasarį, kai pradėjome pirmuosius darbus dėl serialo, ją vėl atnaujino.
Vadinasi, pasirodė naujų indikacijų. Vienas iš serialo tikslų ir būtų toks, kad po jo galbūt paaiškės, kas nužudė šį žmogų, kuris kovinio sporto pasaulyje buvo absoliuti žvaigždė, jį iki šiol šiltai prisimena treneris ir kiti, kurie treniravosi kartu.
Gaila, kad taip tragiškai baigėsi jo gyvenimas. Remigijus buvo nušautas kone Kūčių išvakarėse, gruodžio 21 dieną, o po dviejų savaičių jo gyvenimo moteris pagimdė vaiką.
Tikrai tokie trilerio filmo verti sutapimai, tas dalykas mane patį sukrėtė. Daugybę metų dirbu ties šiomis temomis, bet jo gyvenimo baigtis man pasirodė skaudi. Serialą norėjosi daryti tam, kad įprasminčiau jo gyvenimą, ypač žinant tai, jog jis nebuvo labai laimingas ar turtingas ir visad bėgiojo ant skurdo ašmenų.
Seriale pasakojama, kad prieš mirtį Remigijui buvo labai sunku finansiškai. Vienas pašnekovas pasakojo, kad per paskutines Kalėdas jis ėjo į šalia esantį miškelį ir pats kirto eglę, kad ją galėtų papuošti, nes neturėjo už ką nusipirkti.
Nesiliaučiau spėlioti, dėl ko jis galėjo būti nužudytas, bet atrodys kvailai, jei mėtysimės įtarimais. Net patys policijos pareigūnai susilaiko nuo bet kokių komentarų, kaip bebūtų gaila.
Policija sako, kad yra viltis ir kad kažkada bus išaiškinta. Bet yra daugybė bylų, kurios ir nebuvo išaiškintos, o po to išgirsti, kad byla nutraukta pritrūkus kaltės įrodymų ar aplinkybių ją išaiškinti.
Tarp kitko – didžioji sportininkų bylų dalis yra neišaiškinta. Sakykim, tai galėtų būt kaip ir užkeikimas, kad būtent kovinio sporto nužudymo bylos lieka nežinomybėje. Pastebėjau tokią tendenciją.
Bet noriu tikėti, kad šis nužudymas paaiškės. Daug vaikščiojome po Šilainių rajoną, pareigūnai pasakojo detales, kaip viskas tą dieną vyko. Tarp kitko – pareigūnas yra vienos garsios atlikėjos vyras.
Mes padarėme didžiulį tyrimą apie tai, kaip visi leido tą vakarą ir ką jie veikė. Viskas įvyko po jo treniruotės, kurioje buvo daugybė kitų žmonių. Visus juos pasisodinome prieš kamerą ir pakalbinome.
– Kiek laiko užtruko visas procesas? Panašu, kad darbo buvo itin daug.
– Darbo buvo tikrai milžiniškas kiekis, mūsų komanda nebuvo didelė. Pats atlikau daug vaidmenų šitame projekte, didžiąją dalį žmonių pakalbinau pats, ieškojau archyvų, įkalbinėjau kitus, kurie nesutiko dėl tam tikrų priežasčių.
Gal būtume pakalbinę dar daugiau žmonių, bet kai kurie nenorėjo dėl prieštaringos Remigijaus reputacijos, neva pakenks sportinei ar biznio karjerai. Kiti nerasdavo laiko, bet, manau, irgi nenorėjo dėl tam tikrų priežasčių.
Archyvų dėliojimas atėmė beprotiškai daug laiko. Šiuo projektu gyvenome pusmetį. Per tą laiką parašiau ir knygą. Vasara buvo juodai darbinga, net nepastebėjau, kaip greitai prabėgo, visiškai nepailsėjau.
Tiesa, kai pasidalijau apie serialą „Facebooke“, įrašas lūžo nuo reakcijų, supratau, kad žmonėms įdomu ir naudinga.
– O koks išryškėjo Remigijaus charakteris? Koks jis buvo žmogus?
– Pats asmeniškai su Remigijumi bendravau vieną kartą, gal prieš 30 metų, dirbau viename iš pagrindinių Lietuvos dienraščių kaip korespondentas iš Kauno. Tada Remigijus man davė interviu sporto klube „Titanas“, Marius Misiūnas prižiūrėjo, o Remigijus, kaip vaikas, klausė trenerio, žiūrėjo, ką atsakyti ir ko ne.
Buvo ir jam nepatogių klausimų, jis susinervino, pasirodė emocingai impulsyvus, o žinojau, kad negalima nervinti, nes po to gali ir neišeiti iš tos būdelės.
Iš tikrųjų, jis buvo laikomas vienu stipriausių fiziškai žmonių ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Daug ką tas faktas pasako.
Artimieji sako, kad jis nebuvo impulsyvus. Tik turėjo problemą – išgėręs visiškai savęs nekontroliuodavo. Bet jie sakė, kad Remigijus buvo geros dūšios žmogus, pasikviesdavo į namus benamius, juos išprausdavo, pamaitindavo, vos ne paskutiniais rūbais aprengdavo ir išleisdavo toliau gyventi į gatvę.
Kartais už paskutinius pinigus nupirkdavo iš senyvo amžiaus žmonių pieno, vaisių ar panašiai, norėdamas juos paremti. Buvo gailestingas, jautrus. Bet nemokėjo elgtis su pinigais, kaip sakė jo artimiausia aplinka. Vos gaudavo pinigų, iškart ištaškydavo draugams, pažįstamiems, kurių būdavo gaila.
Labai įdomus personažas, norėjosi pakalbinti žmonių, kurie jį pažinojo ir leido daugiau laiko, matė kitokį, negu mes. Tokių žmonių liudijimų man pritrūko.
– Tai gal bus ir antrasis šio serialo sezonas?
– Kas čia žino, buvo dalis žmonių, kurie norėjo su mumis bendrauti, bet, pamatė, kad aš stoviu už šio vairo ir pagalvojo, kad bus vaizduojamas dar vienas nusikaltėlio portretas.
Atsisakė bendrauti, nes galvojo, kad aš jį pavaizduosiu kaip monstrą ar mušeiką. Bet jūs pamatysite visai kitokį vaizdą. Nenorėdamas atskleisti visų kortų sakau, kad tai nebus monstro paveikslo demonstravimas. Čia bus kur kas daugiau ir išsamiau.
