Lietuvos muzikos bendruomenė ir legendinio „Dainos teatro“ gerbėjai gedi Andriaus Kulikausko – žinia apie 73-ejų kompozitoriaus, muzikanto ir aranžuotojo mirtį pasklido lapkričio 17-osios vakarą. „Ko tu nori – džiaukis, kad gyveni!“ – apie tokį gydytojų verdiktą maestro prisipažino 2023-iaisiais žurnalui „Legendos“. Dalijamės paskutiniu Andriaus Kulikausko interviu – apie vaikystę Plungėje, pažintį su žmona Irena, muzikų bohemą, „gauruotą“ įvaizdį ir gyvenimo išbandymą vėžiu.
Andrius Kulikauskas vėl lyg senais laikais vaikšto pasipuošęs džinsiniu kostiumu ir rišasi plaukus į kaselę. Tiesa, žingsniai šiek tiek sulėtėję, „nebe tie“, kartais tenka ir į sūnaus ranką pasiremti. Bet smagaus būdo nepakeitė nei sunkios ligos, nei kitokie gyvenimo trikdžiai. „Būn tep“, – vis dar žemaitiškai padainuoja kompozitorius. Nes tiesiog tep būn.
Jūsų koncertų ir repeticijų maratoną, prasidėjusį dar paauglystėje, prieš daugiau nei penkerius metus viena po kitos sustabdė rimtos ligos. Bet tada net sirgdamas verždavotės iš ligoninės palatos pagroti. Gal dabar jau ramiau gyvenate?
Tikrai, pamenu, ryte repetavome su Nijole Narmontaite Moksleivių rūmuose, po pietų turėjau lėkti į kitą repeticiją su Inga Valinskiene ir grupe „Vairas“. Užbėgau į kavinę ant smūgio pavalgyti, užsisakiau, padavėja atnešė patiekalą. Ramiai pakėliau šakutę, o ji tik šmurkšt ir nukrito, tada peilis – šmurkšt. Lenkiausi pasiimti – ir pats sukniubau. Apačioje manęs jau laukė taksi vežti į repeticiją. Tai nuvežė ant smūgio į Lazdynų ligoninę – ten nustatė insultą.
O po kurio laiko koncertuodamas Šv. Kotrynos bažnyčioje išėjau per pertraukėlę į lauką parūkyti ir mane perpūtė. Šeimos gydytoja nurodė pasitikrinti, tuomet persiuntė į Santaras, o ten čik ir uždarė. Trečios stadijos tarpuplaučio vėžys. Kuo skiriasi tos stadijos, kiek jų būna – nieko nežinau. Man sako – skiriasi centimetrais, bet aš pats juk nematuoju! Dar klinikose gulėdamas prašiau išleisti į repeticiją, net gydytojai stebėjosi, kad man ji svarbiau nei sveikata. Bet tada supratau, kad groti negalėsiu. Po kurio laiko mėginau su keistuoliais koncertuoti, tačiau patyriau visišką nesėkmę – tąkart manęs pakeisti taksi iki Šiaulių atlėkė kolega. Matyt, po insulto kažkas atsitiko: smegenims atrodo, jog viskas gerai, o prisėdu groti – nepavyksta.
Ką apie tai sako gydytojai?
Ko tu nori – džiaukis, kad gyveni! Tad teko mažinti apsukas. Kartais dar pakviečia kur nors atvykti: neseniai grojau Jurbarke, planuoju važiuoti į Pagėgius – bibliotekos rengia susitikimus. Kūryba irgi nestovi vietoje – turiu minčių, įsipareigojimų pačiam sau. Nors esu VIP klasės tinginys. Visada taip būdavo: prisiruošiu tik tuomet, kai jau viskas dega. Laukiu iki paskutinės minutės, tada sėdu prie sintezatoriaus ir iki kokių keturių penkių ryto išgręžiu save kaip skudurą. Ir niekaip nepavyksta to įpročio atsikratyti. Atrodo, atsikelsiu iš ryto, tą darysiu ir aną. Bet prisėdu prie kompo, pradedu kokį straipsnį, ir viskas…
Mėgstu skaityti apie archeologiją, istoriją – domiuosi Napoleono laikotarpiu, jo atėjimu į Lietuvą ir grįžimu iš Maskvos. Esu radęs prisiminimų, kaip nesvetingai prancūzų kareivius pasitiko Vilniuje, kaip jie ėjo iš Nemenčinės, pro Subačiovką, leidosi pro Aušros vartus, galvodami, kad gaus pavalgyti, sušilti, – nieko panašaus. Apiplėšdavo čia juos, nurengdavo ir paleisdavo nuogus kazokams po kojomis.
Pusė Plungės sueidavo į tą pievą, moterys, pasiraičiusios sijonus, įbrisdavo į upę ir skalbdavo. Atsisuki – pieva jau nebe žalia, bet balta nuo džiūstančių paklodžių.
Dar man patinka su metalo detektoriumi pasivaikščioti, visokių keistų dalykų atrasti. Vienoje sudegusioje sodyboje aptikau akmenį su skyle viduryje – pažįstama archeologė paaiškino, kad čia senovinės svarstyklės: pro skylę prakišdavo lazdą, pririšdavo virvę ir matuodavo, kiek druskos pasverti.
Esu radęs apskritą lyg teniso kamuoliukas akmenį – gamtoje tokių nebūna. Pasirodo, senovėje mergos tokiais akmenukais, pasidėjusios juos ant girnų, grūdus ranka trindavo. Kai daugiau tokių keistenybių surinksiu, padovanosiu Plungės kraštotyros muziejui. Nes ir radau tuos daiktus netoli Platelių, kur mano vaikystės vasaros prabėgo.
Jūs sakotės esąs žemaitis, bet juk į Plungę su tėvais atsikraustėte iš Linkuvos – Aukštaitijos.
Linkuvoje gimiau, bet dūšioje esu žemaitis. Gal kokių dvejų metų „emigravau“ į Žemaitiją. Mano tėvas – žemaitis, mama – aukštaitė. Turiu dvi jaunesnes seseris, viena gyvena Vilniuje, kita – Kaune, abi baigusios Šiaulių pedagoginį institutą, dirbusios vaikų darželiuose, tik aš vienintelis durnius iš tos visos kompanijos. Vyresnis sūnus Andrius kažkada norėjo groti gitara, nupirkau, mokėsi, paskui sako: tėvai, man reikia elektrinės, ką čia ta akustinė…
Na, ką, tėvas nuėjo į „Tamstą“, beveik į skolą nupirko elektrinę. Praėjo dar pusė metų: tėvai, reikia kubo, be jo negaliu groti. Tėvas paveržė diržą dar per porą skylučių, nupirko sūnui kubą. Iš pradžių buvo labai užsikepęs groti, dabar jau nebe taip – turi kitą darbą, dirba logistikos srityje. O jaunėlis Rokas neįgalus, būna su mumis namuose.
Kokią prisimenate savo vaikystės Plungę?
Tai man pats gražiausias miestelis. Per centrą teka upė Babrungas, atsimenu pievą, kurioje žaisdavome kamuoliu, – dabar ten padaryta estrada. O anuomet vasarą pusė Plungės sueidavo į tą pievą, moterys, pasiraičiusios sijonus, įbrisdavo į upę ir skalbdavo. Atsisuki – pieva jau nebe žalia, bet balta nuo džiūstančių paklodžių. Akyse stovi tokie dalykai.
Mes, vaikai, buvome tarsi kokia atskira respublika: visi maždaug panašaus amžiaus, eidavom visa gauja į Plungės parką žaisti rusų ir vokiečių. Vieną vakarą, pamenu, grįžtame namo, o kaimynė klausia: kur mūsų Antanas? Tik tada prisiminėm, kad Untį pririšom prie medžio kaip vokiečių belaisvį ir pamiršom. Teko eiti atrišti.
Kartą, gal kokių 10 metų, ganiau karvę, ir sugalvojome surengti pikniką. Motinos visiems pridėjo sumuštinių, dar nusprendėm bulvių išsikepti – kaip priklauso. Kol kasėm svetimas bulves, paleidau savo žalmargę į kaimynės burokus pasmaližiauti. Staiga ta boba ėmė rėkt, mes kaip zuikiai – į krūmus, o ji čiupo mano karvę ir vedasi. Visa mūsų gauja eina iš paskos ir verkia: „Ciocele, ciocele, atidouk karvę…“ O ji veda į policiją ir neklauso. Tada man šovė mintis: išsilaužiau rykštę ir kaip tvojau su ja karvei per užpakalį! Ta ištrūko ir pabėgo. Taip mūsų piknikas baigėsi nė neprasidėjęs.
Visi nuotykiai Plungėje baigėsi, kai devintoje klasėje išvažiavote į Klaipėdą mokytis groti akordeonu. Tiesa, girdėjau, Stasio Šimkaus konservatorijos taip ir nebaigėte?
Išmetė. Privalėjau ne tik specialybės pamokas lankyti – ir vidurinę pabaigti, bet išdrįsau fizikos mokytojai pareikšti: aš čia atvažiavau ne formulių, o muzikos mokytis. Ji, sena pedagogė, įsižeidė ir paliko mane antriems metams. Antrus metus išvis į pamokas nebėjau – tik į muzikos. Kartu su antrakursiais: harmonijos, solfedžio, akordeono. Skyriaus vedėjas tėvui parašė laišką, kad jo sūnus pamokose nesirodo.
Tėvas atvažiavo motociklu, susirado mano bendrabutį, įėjo į kambarį ir pranešė: važiuojam namo. Akordeoną – į lopšį, aš jam už nugaros, ir parvažiavom į Plungę. Ten pradėjau dirbti, grodavau šokiuose. O kai tėvas pasakė: arba mokykis, arba eik dirbti, Vilniuje įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos dešimtą klasę. Priėmė į neakivaizdinį, tik ne akordeono, o chorinio dirigavimo specialybę. Bet chorui dirigavau vos vieną kartą – per baigiamąjį valstybinį egzaminą. Tiesa, prieš tai, trečiame kurse, mane buvo išbraukę iš studentų sąrašų, nes Plungėje prigėrę bažnyčios restauratoriai peiliu ranką perpjovė – negalėjau važiuoti laikyti sesijos dėl rimtos priežasties.
Draugams tokį fokusą rodydavau: įsibėgėju, neriu į ežerą nuo tiltelio ir išneriu tokia pat pūsta galva – visi leipdavo iš juoko.
Tėvams to laiško nerodžiau. O paskui Mikalojus Novikas mane pamatė ir sako: ateisi vieną kartą pabaigti ar ne? Tada jau dirbau Nacionalinėje filharmonijoje. Grįžau iš karto į ketvirtą kursą, formaliai mokslus pabaigiau, nors mano diplomas be antspaudo. Mat turėjau paėmęs kelias knygas iš bibliotekos, jas kažkas nukniso, o neatsiskaičius su biblioteka antspaudo neuždėjo. Dar buvo mintis užeiti pas Laimį Vilkončių, kai jis vadovavo jau tada Vilniaus konservatorijai, kad uždėtų, bet neprisiruošiau. Norėjau turėti unikalų LTSR Juozo Tallat-Kelpšos mokyklos diplomą su Vyčio antspaudu.
Koncertavote su estradiniu ansambliu „Vilniaus aidai“, Dainos teatru, kolektyvais „Aktorių trio“, „Adios“, buvo laikotarpis Keistuolių teatre, tačiau turėjote ir neprastą vestuvių muzikanto karjerą. Kada pradėjote groti vestuvininkams?
Gal nuo kokios septintos klasės. Tais laikais, kai žmonės keldavo vestuves ir susirasdavo muzikantus, tie klausdavo, ar daug žmonių bus, nes dalyvių skaičius kaip taksistui skaitliukas parodydavo uždarbio dydį. Muzikantai, aišku, eidavo groti ten, kur pelningiau. Plungėje pasklido gandas, kad yra toks berniukas, kuris groja: iš bėdos gali pagelbėti, jei kiti atsisako. Kartais vienas grodavau – ir šokiams, ir kai prie stalo susėdę svečiai dainuodavo. Būdavo, kai užtrauks kokią dainą 17 balsų skirtingomis tonacijomis, tai iš klausos gaudydavau, kuris stipriau dainuoja, – vadinasi, ta tonacija ir yra (juokiasi).
Man labai nepatikdavo groti „daugiaserijines“ dainas, pavyzdžiui, išėjo tėvelis į mišką, pamatė pelėdą, nušovė, parnešė, suvalgė ir t. t. Tai po kiekvieno kupleto padarydavau moduliaciją ir grodavau vis pustoniu aukščiau. Taip pustoniais ir lipdavau į viršų, kol vyrai jau nebeištraukdavo, o moterys imdavo žviegti. Galiausiai likdavo vienas sopranas, kuris dar išdainuodavo. Niekas nesuprasdavo, kas vyksta, o man būdavo atrakcijų atrakcija
O kaip tapote ansamblio „Vilniaus aidai“ vadovu? Labai rimtos pareigos tais laikais.
Alvydui Jegelevičiui, su kuriuo kartu vargome kelpšoje, pasiūlė surinkti kolektyvą vietoj subyrėjusio – jis ir pakvietė mane groti klavišiniais. Tuo metu „dirbau“ Jurbarke IV kategorijos santechniku-suvirintoju: tarpkolūkinės statybos organizacijos ansamblyje iš tikrųjų „virinau“ klavišais. Buvau supykęs ant Plungės už tai, kad nedavė paskyrimo mano panai. Norėjau ženytis, buvau įsimylėjęs kaip nežinau kas. Nepaliekate Plungėje mano panos?
Gerai, tuomet adios, amigos! Žodžiu, gal metus gyvenau Jurbarke; paskui mane „užverbavo“ filharmonijos ansamblis. O kai vadovybė nusprendė Jegelevičių pakeisti ir paleido visą jo komandą, likau tarp dangaus ir žemės – tada ir nusprendė mane paskirti vadovu. Iš pradžių kategoriškai nesutikau, sakiau, kad esu per minkštas vadovauti. Sutikau tik kai mano dešiniąja ranka paskyrė Eugenijų Motiejūną, garso režisierių, kuris mokėdavo prireikus trenkti kumščiu į stalą.
Gerai jus prisimenu iš Dainos teatro laikų – jau vien dėl išskirtinės šukuosenos, kuri galiausiai tapo jūsų skiriamuoju ženklu. Niekada niekas dėl jos nesikabinėjo?
Amerikoje yra tokia komunistė Angela Davis su panašia šukuosena – draugai ir pažįstami anksčiau mane taip ir vadindavo. Gal dėl to niekas ir nekibo, kad plaukai į viršų augo. Kiti, pamenu, slėpdavo – atvažiuodavo, tarkim, ansamblis „Aitvarai“ iš Kauno į konkursą, ilgaplaukiams atlikėjams panos surišdavo kasytes, ir tie jas užkišdavo už marškinių apykaklių: scenoje stovėdavo chebra su tvarkingomis à la sasson šukuosenomis.
Po chemoterapijos plaukai nebe taip garbanojasi. O anksčiau, pamenu, net draugams tokį fokusą rodydavau: įsibėgėju, neriu į ežerą nuo tiltelio ir išneriu tokia pat pūsta galva – visi leipdavo iš juoko.
Kur sutikote savo būsimą žmoną Ireną, su kuria jau daugiau nei 40 metų esate kartu?
Plungėje, kavinėje, išvedžiau pašokti. Taip viskas ir prasidėjo. Kai dirbau filharmonijoje, turėdavome ilgas atostogas – visa liepa laisva. Prieš atostogas tapdavome labai bagoti: muzikantams sumokėdavo ir už koncertus, ir dar atostoginius, tai Plungėje visi draugai būdavo prikibę, gyvendavau ant ežero kranto.
Kaip žmona pakentė jūsų bohemišką gyvenimo būdą?
Iš pradžių padėjau jai įsidarbinti filharmonijoje, į gastroles daug važinėjome kartu: išmaišėme visą Vidurinę Aziją, Pavolgį, Kaukazą, kai dar vaikų neturėjome. Vėliau ji perėjo dirbti kitur, gyvenome nuomojamame bute, kol atėjo mano eilė gauti butą. Norėjo duoti dviejų kambarių, bet kadangi žmona jau laukėsi, gavome trijų. Buvau paskutinis, gavęs butą per filharmoniją, – iki šiol jame ir gyvename.
Prieš 38 metus Lietuvoje atsiradęs Dainos teatras tapo legendiniu reiškiniu. Jis jungė muziką, teatrą ir kabaretą, o Vytauto Kernagio, Ilonos Balsytės atliekamas dainas Lietuvoje mokėjo daugelis. Kaip šis teatras susikūrė?
Su Vytu buvome pažįstami nuo devintos klasės. Aš per atostogas su draugu važiuodavau į Juodkrantę, „Gintaro“ poilsio namus, – susirinkdavo didelis kolektyvas, grodavome šokiams. O Vytas, poilsiaudavęs Juodkrantėje su tėvais, vis praeidavo pakrante su gitara ant peties – taip ir susipažinome. Kartais jis prie mūsų prisijungdavo būgnų pamušti.
Kai filharmonijoje išformavo „Vilniaus aidus“ dėl per „žemo meninio lygio“, nes per mažai rusiškų dainų grojome, išvažiavau prie Platelių. Sulaukiu telefono skambučio – Kernagis skambina: atvažiuok, yra reikalas. Pasiūlė koncertuoti su programa trims: jis, aš ir poetas Marcelijus Martinaitis. Sakau: geriau renkame kolektyvą, nes filharmonijoje dar likusi „Vilniaus aidų“ aparatūra, dar laisvi etatai. Tai iš buvusio kolektyvo atėjo bosistas, iš „Saulės laikrodžio“ – Robertas Griškevičius, iš Miko Suraučiaus ansamblio – Mindaugas Gabrys.
Gintaras Tilvytis grojo gitara, Marijus Šnaras dainuodavo, muzikuodavo gitara ir visais kitais instrumentais. Surengėme konkursą dainininkei – išsirinkome Ritą Mironaitę, kuri geriausiai pasaulyje drauge su Vytautu Kernagiu atliko dainą „Paukščiai“. O Ilona Balsytė pas mus atsirado, kai Kernagis, dalyvavęs priėmimo komisijoje, pamatė ją per stojamuosius į aktorinį.
Nepatogiai jaučiausi, kad reikia mane remti. Anksčiau vis kitus remdavome, su Dainos teatru nemokamus koncertus rengdavome, o dabar, žiūriu, man organizuoja.
Kodėl taip sėkmingai koncertavęs Dainos teatras išsiskirstė?
Matyt, pavargome nuo vienas kito silpnybių. Be to, prasidėjo ekonominė blokada, nebegalėjome važinėti į gastroles, nes neturėjome benzino, – kiti kolektyvai kažkaip susimesdavo, o mums nepavykdavo. Tad „emigravau“ į Keistuolių teatrą ir ten apie dešimtmetį dirbau studijoje: darydavau įrašus, grodavau, kurdavau muziką spektakliams.
Kurios jūsų parašytos dainos jums pačiam labiausiai patinka (žinau, žinau – kūriniai tarsi vaikai, sunku išsirinkti vieną)?
Man graži Nedos atliekama „Žingsniai ne tie“ – daina iš didžiosios D, ne dainelė. Patinka viena iš naujausių – „Atsisveikinimas“ pagal superines Jono Strielkūno eiles. Arba ta, su barokiniais elementais, parašyta pagal Juozo Erlicko eilėraštį, – „Manęs ten nebuvo“.
Kaip jautėtės, kai kolegos muzikantai, draugai ir pažįstami jums susirgus surengė paramos koncertą „Būn tep“?
Šūdinai. Ir neįgalus, toks niekam tikęs, ir dar tas jausmas, lyg būčiau paprašaika, kokie prie bažnyčios sėdi. Nepatogiai jaučiausi, kad reikia mane remti. Anksčiau vis kitus remdavome, su Dainos teatru nemokamus koncertus rengdavome, o dabar, žiūriu, man organizuoja.
Tai ką, jau viskas? Laukti, kol į duris pasibels tas muzikantas su dalgiu? Kita vertus, nustebau, kiek daug chebros susirinko – ir iš Plungės atvažiavo, ir iš Vilniaus. Malonu, kad tave myli. Kad pažįsta iš gerosios pusės. Daug kas tikrai tada man buvo ir gražu, ir netikėta.
