Aušrinė Keršytė yra pirmoji Lietuvoje ir lėktuvo, ir sraigtasparnio pilotė moteris. Be to, ji – Valstybės sienos apsaugos tarnybos orlaivio vadė, sauganti Lietuvos sieną iš aukštai. Jos patirtys – lyg iš veiksmo filmų: vieną dieną ji gabena donoro organus, kitą – Ieško dingusių asmenų, dar kitą – siekia užkirsti kelią nusikaltimams. LRT RADIJO laidoje „Pažinimai“, pilotė dalijasi savo patyrimais, iššūkiais ir profesiniais užkulisiais.
– Ką tau reiškia nuo žemės pakelti lėktuvą ir sraigtasparnį?
– To jausmo, ypač kai ilgiau pabūni ant žemės, pasiilgsti, tai stiprus laisvės jausmas. Žinoma, aerodromai ir lėktuvai turi daug taisyklių, straigtasparniai – dar daugiau, tačiau skrydžio laisvė yra labai stipri. Su lėktuvu pakilsi tada, kai yra greičio, su straigtasparniu gali kaboti vietoje ir skristi atgal.
Atsimenu savo pirmąją kelionę – buvo keista kaboti ore.
– Ar tai sudėtingas mokslas?
– Labiausiai tai priklauso nuo žmogaus noro. Jei žmogus turi noro – viskas įmanoma. Žinoma, atrodo, jog šioje srityje daug egzaminų, norint eiti į komercinę aviaciją – visi jie yra anglų kalba, man teko tai pereiti. Tai nėra neįveikiama, reikia turėti noro ir suprasti, jog pilotavimui reikia ne tik įgūdžių, bet ir asmeninių savybių, pavyzdžiui baimės.
Jei pilotas neturėtų baimės, tai būtų beprotiškai pavojinga. Baimę reikia išmokti valdyti, jos nereikia įveikti. Reikalinga ir labai stipri savybė yra ir jautrumas – pagal garsą ar sutraškėjimą gali jausti, kuri sistema sugedo. Visos savybėmis yra reikalingos, reikia išmokti jas valdyti, net ir trūkumai gali būti naudingi.
– Ar įmanoma būti švelnia moterimi ir dirbti tokį sudėtingą darbą?
– Valdant sraigtasparnį reikia ypatingo švelnumo. Valdant straigtasparnio vairą, reikia būti švelniam, grubumas ir staigūs judesiai toli nenuves. Lėktuvai ir sraigtasparniai yra sukurti taip, kad juos galėtų valdyti ir smulkūs žmonės, raumenų kalnui bus sunkiau.
– Kaip atrodo darbas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje? Ar tavo komandoje yra moterų?
– Kartą skridau su vien tik moterišku kolektyvu, sakiau, kad tai reikia įamžinti. Aš neskirstau darbų į vyriškus ir moteriškus, viskas susiję su savybėmis, kurių reikalauja darbas. Nesakau, kad mano darbas nereikalauja fizinės jėgos, tačiau ji yra lavinama.
Teko būti mokymuose Lenkijoje. Ten simuliavo gedimą, kuriame išsijungė hidraulika, tokiu atveju padidėja jėga, tačiau lėktuvas netampa nevaldomu. Aš bandžiau pagauti valdymą ir man pavyko. Instruktorius atsisuko ir pasakė: „Kiek čia dirbu, tu pirma moteris, kuri suvaldė gedimą.“ Aš atsakiau, kad tai nėra jėgos valdymas, tereikia susitvarkyti su savo mintimis. Po mokymų jis pasakė: „Iš tavęs ir pats daug išmokau.“
– Ar būna tokių situacijų, kai ir realiame gyvenime tenka kovoti su savo mintimis? Ar būna situacijų, kai tenka kovoti su panika?
– Savikontrolės labai reikia. Yra buvę visokių situacijų, tačiau visada supranti, kad nutūpti reikia. Skrydis baigiasi tada, kai išjungiame lėktuvo variklį ir užpildome dokumentus. Tačiau savikontrolė yra ugdomas dalykas, kaip ir panikos valdymas.
Visų pirma reikia suvokti, kada panika prasideda, reikia mokėti ją pažinti. Kai pagauni save, reikia pasistengti žiūrėti į save į šoną – nedrebinti kojų.
– Ar tai saugus hobis, profesija?
– Niekas nepraneša apie per dieną nutikusias avarijas, nebent jos itin išskirtinės ar tragiškos. Tačiau net avarinio tupimo metu spauda nušvinta pranešimais, nes tai retas reiškinys. Lėktuvuose daug daugiau dėmesio skiriama apsaugai, lėktuvas apžiūrimas prieš kiekvieną skrydį, ar taip žmonės daro ir su automobiliais? Laikantis reglamentų, įsivertinus orus, skraidyti yra tikrai labai saugu.
– Kaip atrodo tavo misijos?
– Skrydis su sraigtasparniu yra komandinis darbas, negaliu pasakyti, kad aš vykdau misijas, prie to dirba visa komanda, antrasis pilotas, mechanikai, budėtojai, – informacijos valdymas žaidžia didelį vaidmenį, todėl pilotui nereikia kabinti medalio.
– Ką netikėto esi gabenusi arba ko esi ieškojusi su straigtasparniu?
– Ne apie viską galiu kalbėti. Esu skridusi donoriniame skrydyje – jie visada būna kitokie. Labai gaila, kad mažai ligoninių turi aikštelių, prie kurių gali nutūpti sraigtasparnis, kai pagalvoji, kokią misiją tai neša – mažas plotelis straigtasparniui nutūpti ne tiek daug kainuoja.
Man šis procesas teikia daugiau džiugesio nei liūdesio, nes suprantu, kad visa tai daroma tam, kad būtų išgelbėta gyvybė.
– Kaip vyksta žmogaus paieška?
– Visų pirma apie žmogų surenkama visa reikalinga informacija – informacijos valdymas yra be galo svarbus. Kartą yra tekę išnaršyti ne tą rajoną. Dažnai pasiimame pareigūną, žmogų, kuris moka valdyti informaciją. Dažniausiai sraigtasparniu ieškome grybautojų su išsikrovusiais telefonais, tačiau labai dažnai tai žmonės, turintys gretutinių ligų.
– Kas iš tavo darbų tau teikia didžiausią pasitenkinimą?
– Sėkminga pagalba žmogui: mokymas skraidyti, žmonių paieškos – didžiausias medalis yra juos rasti.
