„Teko šiek tiek ir teismo kurjere pabūti – teismo šaukimus dalinti. Man buvo paskirtas Šnipiškių mikrorajonas. Dar iki šiol šį rajoną prisimenu adresais“, – gyvenimo pradžią Vilniuje prisimena dainininkė Rūta Ščiogolevaitė. Apie karjeros pradžią ir muzikos dievaites ji pasakoja LRT.lt laidoje „Mano dievaitis“.
Moteris pripažįsta, kad karjeros pradžia buvo labai ilga. Tačiau ji sako visada viduje žinojusi, kad dainuos.
„Tą žinojimą aš turėjau nuo anksti ir nebuvo jokio kito varianto, kad reikia kažką kitą rinktis. Tai visada buvo nenuginčijimas ir nepajudinimas noras dainuoti“, – teigia R. Ščiogolevaitė.
Padavėja dirbo dvi dienas
Moteris neslepia, kad pirmieji žingsniai lipant į sceną ir darant pirmuosius įrašus prasidėjo būnant 15-kos.
„Tai buvo stipri ir intensyvi pradžia. Kai būdama 17-kos išsikrausčiau gyventi ir studijuoti į Vilnių, norėjau savarankiškumo, tad reikėjo kažkokio darbo. Teko šiek tiek ir teismo kurjere pabūti – teismo šaukimus dalinti. Man buvo paskirtas Šnipiškių mikrorajonas. Dar iki šiol šį rajoną prisimenu adresais“, – prisimena Rūta.
Anot pašnekovės, teismo kurjerės darbą buvo sunku suderinti su studijomis, todėl palikusi šią poziciją, įsidarbino „Brodvėjaus“ klube padavėja. Tačiau po dviejų dienų darbą baigė ir čia.
„Tą antrą vakarą koncertavo Arina ir „Veto Bank“. Tada pagavau save mąstant, kad dirbu sunkiai ir netobulėju profesiškai. Pagalvojau, kad lygiai taip pat sunkiai galiu dirbti, bet tai bus visai kita prasmė, jeigu keliausiu link savo srities“, – sako R. Ščiogolevaitė.
Jos muzikos dievaitės
Augant dainininkei, jos dievaitėmis buvo tapusios trys ikonos – Whitney Houston, Mariah Carey ir Celine Dion.
„Tai trijulė, kuri buvo aukščiau visko. Balsiškai, pagal prigimtį patogiausia Whitney Houston. Muzikine prasme – Mariah Carey su savo tuometinė muzika. Celine Dion yra visiškai kas kita. Esu keletą kartų padainavusi, bet supratau, kad mano balsas nenusipelnė tokios traumos. Man siaubingai nepatogu“, – dalijasi Rūta.
Lietuviškosios muzikos dievaite ji laikė Rositą Čivilytę, su kuria susipažino „Vaidilos“ teatro grimerinėje.
„Labai gerai prisimenu tą grimerinę – mūsų pirmą susitikimą. Man buvo kokie 16-ka. Kaip dainininkė, buvau šleiva, kreiva. Aš visą pagarbą sugebėjau sudėti į tris sakinius ir nuo to laiko mes su ja jau 20 metų draugės. Visada jaučiau jos globą, palaikymą, tačiau stengiuosi laikyti pagarbų atstumą“, – sako R. Ščiogolevaitė.
Tačiau pašnekovė atvira – kai kurios muzikos dievaitės pasikeitė.
Fiziologija leidžia eksperimentuoti
„Tina Turner niekada nebuvo mano dievaitė, tai nebuvo muzika, kurios aš klausiau. Kažkada taip išėjo, kad gal prieš 15 metų gavau užsakymą sudainuoti keletą jos dainų privačiam vakarėly. Man viskas įdomu. Aš savo skonį mėgstu pasidėti į stalčių ir duokit dainuoti kažką įdomiau.
Tada pagavau naujas spalvas. Mano diapazonas įdomus. Stygų gydytoja kažkada stebėjosi, kaip taip gali būti, nes esu lyrinis sopranas, o stygos kaip kontralto. Ta fiziologija leido daug eksperimentuoti“, – pasakoja ji.
Anot atlikėjos, kartais jai sunku papasakoti, kas ji yra, dėl muzikinio universalumo.
„Aš vienu metu ir vienokia, ir kitokia. Su šituo dalyku turėjau susigyventi labiausiai. Vis galvodavau, kiek mano universalumas turi įtakos, nes noriu ir taip, ir taip – tada nebeatpažins, nebeturėsiu savo braižo. Labai išgyvenau dėl šito“, – sako R. Ščiogolevaitė.
