Verslininkė Ineta Puzaraitė-Žvagulienė (34 m.) dalijasi naujienomis – senelių namuose jiedu su vyru Ąžuolu Žvaguliu (39 m.) ieško pastiprinimo.
Jos vyras Ąžuolas Žvagulis turi savo kebabinę bei piceriją, pora kartu valdo ir savo senelių namus bei vaikų darželį. Be to, jiedu augina ir du mažamečius vaikus.
Prieš metus, vasario 9-ąją, Inetos ir Ąžuolo Žvagulių gyvenime išsipildė didelė svajonė – sutuoktiniai oficialiai atidarė Bartkuškio senelių namus. Tiesa, nė vienas iš jų neįsivaizdavo, kad dėl šio tikslo teks tiek daug kovoti – verslininkus vis pavesdavo valstybinės įstaigos, o atidarymo data ne kartą buvo nukelta.
Ieško pastiprinimo
Vis dėlto dabar jų senelių namai sklandžiai veikia ir netgi yra perpildyti, o Ineta skelbia, kad jų komanda ieško pastiprinimo.
„Į savo komandą kviečiame prisijungti socialinius darbuotojus“, – naujienų portalui tv3.lt atskleidė pašnekovė.
Sakoma, kad sudėtingiausias periodas įkūrus verslą būna pirmieji metai. Kaip anksčiau kalbėjo Ineta, sudėtingiausias laikas buvo keli metai iki senelių namų atidarymo.
„Aišku, sunkiausia dalis yra įkurti, atidaryti savo vietą, apmokyti žmones. Turime daug popierizmo. Dabar lieka labiau smagūs dalykai. Pati prisidedu prie organizavimo, naujų klientų pritraukimo, būna, kad padedu pasitvarkyti pačiuose senelių namuose, taip pat pabendrauju ir su pačiais seneliais.
Sakyčiau, kad sunkiausias laikas buvo iki senelių namų atidarymo – teko daug popierizmo, biurokratijos, reikėjo pasirūpinti, kad vieta turėtų visas licencijas ir atitiktų visus reikalavimus“, – teigia ji.
Verslininkė teigė nesitikėjusi, kad senelių namai taip greitai užsipildys:
„Aišku, nebuvo lengva atidarius pačius senelių namus – susidomėjimas jais buvo didžiulis, atrodė, kad kasdien jų suplūsdavo dešimtimis. Taip auklėjame savo kolektyvą, kad norime juos visus pažinti – kadangi kiekvienas narys tampa mūsų šeimos dalimi. Pačioje pradžioje buvo didelis krūvis, bet manyčiau, kad dabar visi susigyvenę, pasikeičia vos vienas kitas gyventojas.
Turime gyventojų iš visos Lietuvos – ir iš Gargždų, ir iš Kretingos, ir iš to paties Vilniaus. Tad atrodo, kad nebėra to streso, kai žmonės vienas po kito važiuoja, o norisi viską padaryti tobulai.
Laisvų vietų senelių namuose turime vos kelias, aišku, kas nors visada tos vietos laukia.“
