Nemėgstantiems žuvies ar silkės, kurie turi mažų vaikų, kuriems kasmet reikia galvoti, ką pagaminti, kad jie bent kažką suvalgytų, gali ramiai sau atsipūsti, nes šie metai – ypatingi: per šias Kūčias galima valgyti viską! Neįtikėtina, bet tai yra tiesa. Paukštiena, mėsa, kiaušiniai, saldumynai: ką norite – tą valgote. Nuodėmės jokios. Kodėl taip yra, paaiškino Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos vikaras, kunigas Robertas Urbonavičius, pridurdamas, kas pasninkas iš esmės yra, kokia jo prasmė, kuri toli gražu nėra patiekaluose, o daug svarbesniuose dalykuose.
Šiemet – laisvas pasirinkimas net didžiausiems tradicijų puoselėtojams
„Tikrai nebus jokios nuodėmės, jei per šias Kūčias kažkas suvalgys mėsos, kiaušinių, majonezo, kitų mums per Kūčias neįprastų patiekalų. Šį sekmadienį, kuris ateis kartu su Kūčiomis, patiekalų pasirinkimas yra visiškai laisvas – pats žmogus ar šeima nuspręs, ką valgys: ar mėsą, ar laikysis Kūčių pasninko. Kuo ypatingos šios Kūčios, kad šį kartą persipins dvi tradicijos: nuo pat seniausių laikų sekmadieniais yra nepasninkaujama, nes tai yra Kristaus prisikėlimo diena, ir galima valgyti viską, o taip pat yra Kūčios, kurios tradicijos, kalbant ir apie šventinį stalą, labai stipriai įsišaknijusios mūsų šalyje, kuomet pasininkas visuomet buvo mums svarbus ir gajus iki šiol.
Įdomu tai, kad tikintieji Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, kitose šalyse, per Kūčias valgo mėsą, iš esmės valgo, ką nori, ir nustemba, kad pas mus visi valgo tik žuvį, ir kad mėsos valgyti nepriimtina. Tai išties unikalu Lietuvoje, dar taip pat Lenkijoje. Gera, kad išlikęs šis paprotys. Gražu tradicijų laikytis, tuo pačiu juk tuoj ateis Kalėdos, Naujieji metai, tai bus tų progų „prisikimšti“ skrandžius kuo tik norime [šypsosi, aut. pastaba]. Tik ką labai norėčiau, kad visi prisimintume, kad ne patiekalai yra svarbiausi per šias šventes, svarbiau yra žmonės, esantys šalia mūsų ir, žinoma, pats Kristaus gimimas“, – sako kunigas Robertas Urbonavičius.
Pasninkas turi du svarbiausius aspektus, kurie pasako viską
„Pasninkas nėra katalikų bažnyčios ar krikščionybės išradimas. Jis yra ir visose kitose religijose: induizme, budizme, tas pats islamas turi pasninką, gana griežtą. Tai iš esmės yra bendra žmonijos religinė praktika nuo seniausių laikų, kad kažko atsisakydamas, save apribodamas, daugiau vietos palieki tiek patirčiai su Dievu, tiek tiems, kam labiausiai reikia, – sako kunigas, – Pats Jėzus pasninkavo. Tai yra atgailos, gailestingumo ženklas, kad aš pripažįstu, jog esu silpnas žmogus, kad kartais blogai elgiausi. Pasninku tarsi save apiplėšiu: nevalgau kažko, parodau, kad gailiuosi, kad man skaudu ir gaila dėl savo elgesio. Antras svarbus dalykas pasninke mūsų katalikų bažnyčioje yra tas, kad pasninkaujame dėl artimui meilės ženklo. Tą dieną, kai nevalgome mėsos, saldumynų, galime panaudoti laiką tiksliam darbui: sušelpti, paremti kitus. Tai yra du aspektai, kurie krikščionims yra svarbūs: atgaila už savo žmogiškus darbus ir kartu pagalba kitiems, tiems, kurie stokoja, ir kuriems pagalbą galima suteikti kažko atsisakius“.
