Simonas Storpirštis, garsaus Lietuvos aktoriaus Arūno Storpirščio sūnus, šiandien žinomas kaip talentingas ir perspektyvus aktorius. Augdamas teatre ir dažnai lydėdamas tėvą į repeticijas, jis nuo mažens įsitraukė į šį unikalų pasaulį. Tačiau Simono kelias į aktorystę nebuvo paprastas paveldėtas vaidmuo – tai pasirinkimas, kupinas asmeninių atradimų, iššūkių ir gilaus ryšio su tėčiu, kurio gyvenimas ir karjera jį įkvėpė, o ankstyva netektis – paliko skausmingą pėdsaką.
Praėjus šešeriems metams po Arūno Storpirščio mirties, Simonas puoselėja ne tik savo aktorinę karjerą, bet ir subtiliai saugo tėvo atminimą per kasdienes tradicijas, kurios jam leidžia išlaikyti gyvą ryšį su praeitimi.
Atvirai kalbėdamas apie jųdviejų santykius ir ilgesį tėčiui, Simonas atskleidžia, kokį gilų pėdsaką paliko Arūno pavyzdys bei kaip svarbu mokytis branginti paprastus, bet prasmingus gyvenimo momentus.
Aktorystės kelias
Paklaustas, kas paskatino pasirinkti aktoriaus profesiją, Simonas atvirai pripažino, kad tėtis turėjo didžiulį poveikį.
„Tėtis prisidėjo duodamas savo pavardę ir vesdamasis į teatrą repeticijų, ir spektaklių metu. Būtų dažniau vedęs, pavyzdžiui, į turgų – dabar gal kitaip kalbėtume“, – juokauja Simonas, atskleisdamas, kad santykiai su tėvu ir jo gyvenimo būdas neišvengiamai nulėmė jo profesinį pasirinkimą.
Netekties skausmas ir artimas ryšys
Po Arūno Storpirščio mirties praėjo šešeri metai, tačiau netekties jausmas Simonui vis dar gyvas.
„Nepavyko susitaikyti“, – sako jis, pridurdamas, kad tik praradęs artimą žmogų suvoki tikrąją žodžio „niekada“ reikšmę.
Simonas prisipažįsta, kad vis dar dažnai prisimena tėvą – „tik gal dabar dažniau su šypsena, o ne su ašara“.
Simono ir Arūno santykiai buvo įvairiapusiški – nuo artumo iki kartais pasitaikančio atstumo.
„Paskutinius 10 metų tikrai nemažai laiko praleidome kartu“, – sako Simonas. – Aš pasiskundžiau, kad vaikystėje man jo trūko, jis papasakojo kur buvo“.
Visgi vėliau jie abu daug laiko skyrė vienas kitam: „Mėgavomės vienas kito draugija prie kavos puodelio, ar kur gamtoje, ir tiek“.
„O ko daugiau reikia?“ – retoriškai klausia aktorius, atspindėdamas gilų, brandų ir atvirą ryšį, kurį jiedu puoselėjo paskutinius gyvenimo metus.
Jautrumas ir pagarba prisiminimams
Paklaustas apie jautriausius prisiminimus, Simonas pasirinko pasilikti kai kuriuos momentus sau.
„Šiame greitame, ir pilname „pasidalinimų“ pasaulyje labai sveika išmokti pasilikti kažką tik sau,“ – sako jis, atskleisdamas ne tik jautrumą, bet ir pagarbą tėvo atminimui, kurį Simonas laiko brangiausiu asmeniniu turtu.
Kaip ir daugelis, prisimindamas vaikystę ir paauglystę, Simonas ilgesingai galvoja apie „laisvę ir lengvą atsainumą visame kame“.
Apibūdinti tėvą Simonui nėra lengva, tačiau jis įvardija jį kaip laisvą, užsispyrusį žmogų, mokantį džiaugtis mažais dalykais.
„Tėtis buvo palaikantis, tikras, šiltas“, – dalijasi Simonas.
Jis pripažįsta, kad keli žodžiai neatspindi viso jo tėčio asmenybės.
„Jaučiuosi apvagiantis jį apibūdindamas tik keliais žodžiais. Galima būtų apie jį knygų seriją parašyt, tik nežinau kokio žanro“, – sako jis.
Tradicijos ir tėvo atminimo pagerbimas
Artėjant šeštosioms tėvo mirties metinėms, Simonas atvirai papasakoja apie savo būdus pagerbti tėvo atminimą.
Tradicijos nėra iškilmingos ar ypatingos: „Aplankyt kapus, pasėdėt ant suoliuko šalimais, sukalbėt maldą“.
Vyras taip pat pasakoja apie dviejų kavų ritualą, simboliškai suartinantį jį su tėčiu Arūnu: „Prieš šešerius metus, grįžęs į miestą po laidotuvių nuėjau senamiestyje išgerti kavos į mūsų mėgstamą kavinę. Užsakiau dvi kavas. Išgėriau vieną. Tai ta dviejų kavų tradicija tęsiasi kasmet“.
Paklaustas, ką norėtų pasakyti tėčiui, jei galėtų su juo pasikalbėti, vyras šypsosi: „Užsakyčiau dvi kavas ir jas abi išgertume“.
Jų bendravimas, anot Simono, niekada neturėjo scenarijaus – tai buvo harmonija be scenarijaus ar išankstinių lūkesčių, kuriuose tvyrojo natūrali pagarba vienas kitam ir ryšys, pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu.
Tačiau dėl vieno dalyko Simonas užtikrintas: „Tikrai pasakyčiau, kad pasiilgau“.
