Susirgusi gripu, puikiai besimokanti moksleivė paniro į komą, iš kurios niekada nebepabudo. Edvarda be sąmonės išbuvo 42 metus iki pat mirties, o jos šeima nesavanaudiškai paaukojo savo gyvybes, kad galėtų ja pasirūpinti. Apie tai rašo „Dailymail”. Tragiškai žuvusios paauglės motina tesėjo širdį veriantį pažadą dukrai ir iki pat savo mirties, sulaukusi 80 metų, visą parą rūpinosi „miegančiąja Snieguole“.
Edvarda O’Bara buvo linksma vidurinės mokyklos studentė, kai 1970 m. staiga susirgo ir paniro į diabetinę komą.
Tačiau prieš patekdama į komą ji kreipėsi į savo motiną ir maldavo jos „pažadėti… kad nepaliksi manęs“.
Motina ištesėjo savo žodį ir ištvermingai dirbo pagal varginantį grafiką, kad nuolat būtų šalia dukters, kol prieš penkerius metus motina mirė, o moters sesuo tapo pagrindine jos globėja – iki Edvardos mirties.
Populiarios šešiolikmetės Edvardos laukė šviesi ateitis, bet tada ji susirgo sunkiu plaučių uždegimu.
Pasak jos šeimos, 1970 m. sausio 3 d. anksti ryte ji „pabudo drebėdama ir kentėdama didelius skausmus, nes geriamoji insulino forma, kurią ji vartojo, nepasiekdavo jos kraujotakos“.
Ji buvo skubiai nugabenta į ligoninę, o gulėdama lovoje kreipėsi į savo motiną Kaye O’Bara ir maldavo likti šalia.
Pažadėk, kad manęs nepaliksi, – maldavo paauglė savo motinos, rašo „Miami Herald“.
Išsigandusi O’Bara patikino dukrą: „Žinoma, kad ne. Niekada tavęs nepaliksiu, mieloji“, nė nenutuokdama apie laukiančius ilgus išbandymus.
Motina laikėsi šio pažado, rūpinosi dukra, kol prieš penkerius metus mirė pati.
Daugiau nei 35 metus Kaye O’Bara nuolat budėjo prie Edvardos lovos, atlaikydama varginantį grafiką, kad galėtų visą parą rūpintis savo dukra.
Ji miegodavo tik po 90 minučių, kad visada būtų pasiekiama savo dukrai.
Atsidavusi motina neleido Edvardos paguldyti į gydymo įstaigą, nors finansinė našta šeimai tapo dideliu iššūkiu.
Nors Kaye mirė 2008 m. kovo 7 d., sulaukusi 80 metų, ji niekada neprarado vilties, kad jos dukra vieną dieną pabus iš komos.
Edvardos tėvas Džo mirė 1977 m. Jis mirė nuo širdies smūgio, kurį, kaip manoma, sukėlė įtampa slaugant sergančią dukrą.
Mirus motinai, Edvardos sesuo Colleen ėmėsi darbo ir tęsė tradiciją nuolat rūpintis Edvarda savo namuose Majamyje.
Colleen metė ankstesnį žirgų trenerės darbą, kad galėtų visą laiką rūpintis seserimi.
„Aš apie tai negalvojau. Ji mano sesuo, – sakė Colleen O’Bara, – ir aš ją myliu.
Prižiūrint ją, kas dvi valandas jos kūnas buvo apverčiamas, kad nesusidarytų pragulų, jai buvo leidžiamas insulinas ir ji buvo maitinama per zondą.
Colleen taip pat su meile pynė sesers žilus plaukus, siurbė gleives iš Edvardos gerklės, kad ji galėtų kvėpuoti, ir nuolat kalbėjo su seserimi, manydama, kad Edvarda sugeria kiekvieną jos žodį.
Tai paskatino daktarą Wayne’ą Dyerį parašyti knygą apie šeimą ir jų besąlygišką rūpinimąsi Edvarda „Pažadas yra pažadas: beveik neįtikėtina istorija apie besąlygišką motinos meilę ir ko ji gali mus išmokyti“.
Knyga sulaukė didelio dėmesio, o lankytojai iš viso pasaulio atvykdavo aplankyti sergančią moterį ir padrąsinti jos šeimą.
Prisimindama Edvardą kaip „geriausią seserį visame pasaulyje“, Colleen sakė, kad iš šios patirties daug ko išmoko.
„Ji išmokė mane tiek daug apie besąlygišką meilę, kad negalėčiau pasakyti, jog anksčiau jos neturėjau. Ji išmokė mane kantrybės, kurios anksčiau neturėjau. Tiek daug išmokau rūpindamasi seserimi. Tarsi būčiau užaugusi per vieną naktį“.
