Jau šį sekmadienį minėsime vieną šilčiausių ir jaukiausių šeimyninių švenčių – šv. Velykas, kurioms kiekvienuose namuose pradedama ruoštis iš anksto. Tad dabar, kol visi svarsto, kokiais gardžiais patiekalais pradžiuginti šeimą, vaikai jau nekantrauja marginti kiaušinius, o už lango pasirodęs giedras dangus ir saulės spinduliai maloniai šildo veidą, pateikiame jums jaukų pokalbį su Vytautu V. Landsbergiu apie jų šeimos velykines tradicijas.
Pokalbio metu Vytautas V. Landsbergis atskleidė, kodėl jų šeimoje Velykos būdavo ypač laukiama šventė, kokių tradicijų jie turi savo namuose bei pasidalijo savo velykiniu pokalbiu su tėčiu Vytautu Landsbergiu.
Tėvų šventiniai vaidmenys
Pokalbį pradėjome nuo Vytauto V. Landsbergio vaikystės. Nusikėlęs mintimis į šį laiką, pašnekovas papasakojo apie abiejų savo tėvų vaidmenis ypatingos progos metu.
Jis atskleidė, kad reikšmingiausią poziciją namuose tuo metu užimdavo mama Gražina Ručytė-Landsbergienė, nes tuo laiku ji visus sutelkdavo į krūvą.
„Aš manau, kad mūsų šeimoje pagrindinė šventinių tradicijų nešėja ir telkėja į būrį buvo mano mama, o tėvukas, kai pasitraukė į politiką, tą dieną būdavo kartu su mumis, į tai žiūrėdavo rimtai.
Mes vertindavome] tas kelias nedideles galimybes pasibūti kartu, nes iš tikrųjų tas politinio aktyvumo metas man likęs atmintyje kaip tėvo neturėjimo laikas, nes mes jį per televiziją matydavome dažniau [nei namuose]“, – apie tėvų vaidmenis per šv. Velykas pasakojo Vytautas V. Landsbergis.
Vis tik, kaip jis pasakojo, būtent dėl to į šventes žvelgdavo kaip į tikrai reikšmingą dieną, kurios metu prie stalo susirinkdavo patys svarbiausi žmonės. Pasak jo, turbūt dėl to šventės ir dabar asocijuojasi su išsikalbėjimu, pasidomėjimu, kas įvyko artimųjų gyvenime per tą laiką, kuris buvo praleistas atskirai.
„Tada tos šventės įgaudavo dar didesnę prasmę, nes tai tapdavo galimybe pasikalbėti apie gyvenimą, išgirsti, kas jame vyksta ir atsirado tokia tradicija į šitas visas šventes žiūrėti kaip į išsikalbėjimus. Ši tradicija yra sąlygota to politizuoto laikotarpio, kai vieni apie kitus mažiau žinodavome“, – paaiškino jis.
Kiaušinių marginimas vaikystėje
Kiaušinių marginimas – dar viena svarbi velykinė tradicija. Vytautas V. Landsbergis pokalbio metu pasakojo, kaip vaikystėje jų šeimoje buvo dažomi kiaušiniai.
Pašnekovas aiškino, kad tuomet prisirinkdavo pirmųjų pavasarinių lapelių, žolelių, surinkdavo visus popierėlius, į kuriuos būdavo įvynioti saldainiai, aprišdavo jais kiaušinius ir sudėdavo į puodą su svogūnų lukštais.
„Tada likdavo visi nenuspėjami gėlių ir saldainių popieriukų raštai. Visa tai – Dievo kūryba, su vaiko ranka veikianti išvien“, – prisiminimais dalijosi jis.
Pokalbio metu pašnekovas dalijosi ir savo dabartinėmis įžvalgomis apie kiaušinių marginimą. Pasak jo, Velykos ypatingos tuo, kad jų metu yra išlaikytos svarbiosios senosios tradicijos.
„Aš pagalvoju, kad nebedaug papročių yra išlikę, kurie mus sieja su protėviais, nes senoji kultūra traukiasi. Tai labai svarbus ritualinis aspektas, nes per šv. Kūčias yra išlikę tik 12 valgių ir mažiau ritualizuoti dalykai. Aš pats nebeatsimenu, kada kas kokį šiaudą iš po stalo per mūsų Kūčias būtų traukę. Tad tradicijų apmažėjo, bet velykinių papročių vis dar liko“, – mintimis dalijosi jis.
Velykų rytą – į šv. mišias
Dar viena svarbi, iki šiol besitęsianti tradicija, kuria pasidalijo Vytautas V. Landsbergis, – apsilankymas rytinėse velykinėse pamaldose. Jis pasakojo, kad tokie apsilankymai būdavo įprasti, o pats augindamas vaikus mėgdavo juos nesivesti į velyknaktį.
„Įprastai Velykų rytą mes taip pat stengiamės nueiti į bažnyčią. Nors nesame uolūs katalikai, bet ši diena yra ypatingesnė ir stengiamės į ten nueiti. Su vaikais, kai maži dar buvo, mėgdavome vykti į šv. Jonų bažnyčią ir velyknaktį prabūti pas Tėvą Saulaitį, bet dabar viskas yra pakitę ir daug kas priklauso nuo tėčio sveikatos“, – atskleidė jis.
O paprašytas detaliau papasakoti apie dabartinius velykinius giminės susibūrimus, Vytautas V. Landsbergis atskleidė, kad kiekvienais metais yra daromas „suneštinis balius“, dėl kurio tam tikrų užduočių gauna visi.
Tiesa, pašnekovas pridėjo, kad šios užduotys yra skirtingos ir priklauso nuo šeimos. Kaip pavyzdį jis pateikė jo ir žmonos Ramunės šeimą, kurioje mylimoji dažniausiai užsiimu valgių gamyba, o jis pats padeda anūkams marginti kiaušinius.
„Aš, pavyzdžiui, nesu puodų meistras ir nebent kartu su anūkais po margutį nudažau, bet visam tam medžiagas paruošia ir didžiausią darbą daro mano Ramunė, o ji iš savo tėvelių yra atsivežusi tradiciją vašku dažyti kiaušinius. Kiekvienais metais ji ne tik pati labai gražiai tai daro, bet ir anūkus moko, kaip tai daryti.
Iš tiesų, mano šeimoje vis tiek labiau moteriškoji linija veda per šias šventes, o kitur, pavyzdžiui, mano sūnaus Jono šeimoje, žinau, kad jis dažnai užsiima kulinariniais stebuklais ir mus visus pamalonina.
Tuo tarpu, pavyzdžiui, Severija kiekvienais metais gamina Pashą, kurią yra išmokusi daryti iš savo močiutės. Čia jau jos užduotis, tad visi Velykoms turi po savo kozirinį tūzą“, – dalijosi jis.
Turi planų šioms Velykoms
Pasiteiravus, ar pats laukia Velykų, Vytautas V. Landsbergis tikino, kad taip. Priežastis, kurią nurodė – šeimyniška ir jauki. Jis pasakojo, kad laukia susitikimas su tėčiu V. Landsbergiu, kuris paskutiniu metu laiką leido reabilitacinėje ligoninėje.
„Didįjį penktadienį parsivešime jį namo, tad ir namie toks mažas prisikėlimas“, – šyptelėjo jis.
O paklausus, kokių planų turi šiai šventei, pašnekovas atskleidė, kad dabartiniuose planuose yra pasibuvimas dviejose vietose. Pirmoji vieta – tėčio V. Landsbergio namai, o antroji vieta yra kaimas Anykščių rajone, kuriame susirenka skirtingos giminės kartos.
„Mes visada su vaikais suvažiuojame į kaimą Anykščių rajone, kuriame yra daug vietos, telpa anūkai ir vaikai. Ten būna mūsų didžioji šeimos dalis, bet Velykų šventimą visi pradedame atvykdami pas tėvelį Žvėryne. Tad toks dvigubas judesys“, – apie velykinius planus pasakojo pašnekovas.
Galiausiai, Vytautas V. Landsbergis atskleidė, kad Velykos jam asocijuojasi su viltimi, kurios pasaulis šiuo metu stokoja. Jis tikino, kad atsižvelgus į paskutinius pasaulyje nutikusius įvykius, vis užklysta liūdnų minčių apie žmonijos ateitį, tačiau pridėjo, kad Velykos padeda įsikvėpti pozityvo.
„Viena iš laukimo priežasčių ta, kad Velykos – vilties laikas. Man atrodo, kad šiais metais tos vilties ypatingai trūksta matant, ką Rusija daro per Verbų sekmadienį Ukrainoje, kaip žudomi žmonės pašonėje.
Ši šventė įgauna ypatingą prisikėlimo ir vilties matmenį, kad gali nutikti stebuklas. Apskritai, turbūt pasaulis rieda į tokią pusę, kur loginių galimybių išlikti nėra, yra nebent stebuklo zona, kad kažkas nutiks, ko mes nenumatėme, ko mūsų protai dar neįžiūri.
Mūsų bendras visos šeimos noras yra tas, kad pasaulis atgimtų, kad jis dar pabūtų. Su tėvu apie tai daug pastarosiomis dienomis kalbame“, – paaiškino pašnekovas.
Reikšmingas pokalbis su tėčiu
Pašnekovas pasidalijo vienu iš savo nesenų pokalbių su tėčiu V. Landsbergiu, kurį neseniai publikavo savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje. Pasak Vytauto V. Landsbergio, šie pokalbiai su tėčiu – reikšmingi ir skatinantys susimąstyti tiek jį patį, tiek visus aplinkinius.
„POKALBIAI su TĖVU
Žmogus kaip galimybė ir kitos stebuklų zonos
V.V.L.: Viename mūsų pokalbyje gražiai pasakei apie nevilties muziką priešsąjūdiniame Lietuvos laikotarpyje. B. Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“, F. Bajoro folkloro improvizacijos ir pan. Ir toji meno būdu priminta išnykimo galimybė sukėlė pilietinio (ir ekologinio) pasipriešinimo bangą, atvedusią į Sąjūdį ir nepriklausomybę.
Teigei, kad neviltis kartais yra geras postūmis atsirasti kismui, psichinei ir pilietinei mobilizacijai. Dabar gi dažniau bandoma nutylėti neviltį ir kurti įspūdį, kad ne viskas taip blogai. Jei pasakytų kas nors, kad gali būt net ir labai labai blogai – ar tai sustiprintų žmones, ar jie visiškai išdurnėtų, apimti panikos?
V.L.: Pasakymas nieko nereiškia. Gali sakyt kiek nori, nieks tuo netikės. Tai tuščias dalykas, kai sakai į sieną, arba žvaigždėms… Be abejo, žvaigždėms galima daug dalykų papasakoti. Bet pasakymas, kurį tu pats išgirsti, pirmiausia pasakydamas pats sau – štai čia yra tikras pasakymas. Ar mes jo sulauksim, nežinau. Ar tas Lietuvos žmogus pasakys pats sau – „arba, arba, bet… gal pabandom dar paskutinį kartą.“
V.V.L.: Manai, kad mums duota dar viena galimybė pabandyti?
V.L.: Manau, kad visada yra galimybė, kad ir utopinė. Kad ir nereali. Neįgyvendinama. Kol žmogus gyvas, tol jis ir egzistuoja kaip galimybė.
V.V.L.: Kokia galimybė? Ką daryti?
V.L.: Visada galima mėginti kuo ilgiau išlikti žmogum.
V.V.L.: Ką tas duotų?
V.L.: Gražesnę pabaigą. Pabaigos tu negali išvengti, Gali puoselėt viltį ir daryti mažytę pastangą, kad ta pabaiga, kol tu esi žmogus, ir būtų žmoniškesnė. Nežiurkiška.
V.V.L.: O gal bandymas būti žmogišku iki paskutiniųjų – ir yra stebuklo (prisikėlimo) zona, kuri apskritai gali viską išgelbėti.
V.L.: Aš nežinau, kur ta stebuklo zona. Stebuklo zona yra esamoje arba nebesamoje sąmonėje.
V.V.L.: Apie stebuklo zoną kalbėjau turėdamas mintyse matulaitišką postulatą – „nugalėti blogį gerumu“.
V.L.: Nei blogis nėra daiktas, kuris kabo erdvėj, nei gerumas nėra daiktas, kuris kabo erdvėj. Ne taip yra, kad tu pasitelki tą prieš aną ir tada tie abu dabar murkdosi erdvėj. Nėr blogio. Ar yra gerumas – aš nežinau. Viskas žmoguje.
Jeigu žmoguje nėra gerumo, tai kas ten yra – tuštuma ir blogis? Jeigu nori, kad būtų kitaip, tai turi rūpintis, kad žmoguje būtų dar gerumo. Bent šiek tiek. Ir kad jam patiktų gerumas, o ne blogumas. Dabar masei žmonių patinka blogumas. Jie yra patys savo priešai. Kai pats žmogus eina prieš save, tai nėra kaip gintis. Kaip tu gali gintis nuo savęs“, – įraše dalijosi jis.
